Литва, Русь, литвин, русин в памятниках литературы Великого княжества Литовского XVI-XVII веков

LTBaltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos tautoms 1569 metų Liublino unija buvo įvykis, nulėmęs tolesnius jų politinės savimonės kelius, tapatumo kūrimo būdus XVI–XVII amžiaus literatūros paminklai liudija, kad tuo laikotarpiu ėmė formuotis nauja kultūrinė socialinė paradigma. Lietuvių dinastijos tampa reikšmingiausios kultūrinei dinastinei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė ateičiai, kaip variagų–rusų dinastijos buvo svarbiausios Senosios Rusios, turėjusios sostą Kijeve, valstybinių vertybių sistemai. Pamažu terminai Литва, лнтовцы paplinta didelėje teritorijoje, jungiamoje Palemonaičių, o pati valstybė gauna Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardą. Abiejų Tautų Respublikos raštijoje terminas Литва daugiausia vartojamas kaip politonimas. Žinoma, kad po Liublino unijos rusėnai (baltarusiai ir ukrainiečiai) priklausė Abiejų Tautų Respublikos ir lenkiškajai, ir lietuviškajai daliai. XVI–XVII amžiuje etnonimas русъ tampa konfesionimu, o kaip etnonimas taikomas tik Kijevo Rusios gyventojams. Verta pastebėti, kad lenkiškosios Abiejų Tautų Respublikos dalies rusėnai lietuviškosios Abiejų Tautų Respublikos dalies rusėnus dažniausiai vadina литовцы, литвины. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės autoriai – rašantys ir baltarusių, ir lenkų, ir lotynų kalbomis – skirtingai suvokė istorinį aksiologinįj terminų Литва, Русь, литвин, русин turinį. Tai liudija patys įvairiausi Mykolo Lietuvio, Augusto Rotundo, Ipatijaus Potėjaus, Meletijaus Smotrickio, Josifo Veljamino Rutskio, Kasjano Sakovičiaus ir kitų autorių kūriniai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Komparatyvistika; Kronikos; Lenkų literatūra; Lietuvio sąvoka; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūra; Lietuvos mitas; Lietuvos sąvoka; Rusios sąvoka; Rusėno sąvoka; Tautybės; XVI-XVII amžių raštija; Įvaizdžiai; 16-17th century literature; Chronicles; Comparative literature; Concept of Lithuania; Concept of Lithuanian; Concept of Ruthenia; Concept of Ruthenian; Images; Literature of Great Duchy of Lithuania; Myth of Lithuania; Nationalities; Polish literature; The Great Duchy of Lithuania.

ENThe Union of Lublin (1569) was a historic event for Belarusian, Lithuanian and Ukrainian nations which set the direction for their political self-consciousness and provided means for building their national identities. Literary works of 16–17th centuries witness the formation of a new cultural-social paradigm. Lithuanian dynasties became important for the cultural and political future of the Grand Duchy of Lithuania just as the dynasties of Varyags-Russians were important for the system of national values of the Old Russia with its throne in Kiev. Gradually such names as Литва, лнтовцы were spread throughout a large territory united by the Palemonaičiai, with the state itself acquiring the name of the Grand Duchy of Lithuania. In writings of the Republic of Two Nations the term Литва is mostly used as a political name. After the Union of Lublin, Ruthenians (i.e. Belarussians and Ukrainians) belonged both to the Polish and Lithuanian parts of the Repubic of Two Nations. In 16–17th centuries ethnic denomination русъ became a confessional denomination, while as an ethnic denomination it was used only in respect of citizens of Kievan Rus. It is noteworthy that Ruthenians from the Polish part of the Republic of Two Nations called Ruthenians from the Lithuanian part of the Republic of Two Nations as литовцы, литвины. Authors of the Grand Duchy of Lithuania who wrote in Belarussian, Polish, and Latin languages had a different understanding of the axiological content of the terms Литва, Русь, литвин, русин. This argument is made on the basis of a large number of works by Mykolas Lietuvis, Augustas Rotunda, Ipatij Potej, Meletij Smotrickij, Josif Veljamin Rutskij, Kasjan Sakovich and other authors.