Wolfenbüttelio postilė (1573) kaip seniausia lietuviška antikos, viduramžių ir renesanso autorių antologija

LTWolfenbüttelio postilė (WP) yra seniausia žinoma lietuviška rankraštinė knyga, 1573 m. parengtas ir 1574 m. puošniai įrištas neišlikusio pirminio teksto (ar tekstų) nuorašas, kurio autorius – Jonas Bylaukis (apie 1540–1603). Tai vienas išsamiausių lietuvių kalbos istorijos dokumentų, atskleidžiančių rašomosios kalbos formavimosi procesą. Liturginių metų perikopinius pamokslus apimanti Postilė yra svarbus lietuvių Bažnyčios ir kultūros istorijos dokumentas, iškalbingai liudijantis Reformacijos raštų ir idėjų plitimą lietuviškoje aplinkoje. Rankraščio antraštinis lapas rodo WP esant ne originalų kūrinį, bet rinktinę iš įvairių postilių. Antraštėje išvardytos devynių teologų pavardės rodo, kad WP yra ypatingas lietuvių kultūroje lotyniškosios Europos evangelikų liuteronų homiletikos tradicijos florilegijas. Ilgesnės ar trumpesnės citatos, aliuzijos, exempla, lotyniškos sentencijos bei aforizmai (su greta pateiktais lietuviškais vertimais) leidžia WP laikyti pirma lietuviška Antikos, patristikos, Viduramžių teologų bei istorikų ir humanistų antologija. Tai pirmieji žinomi tokių tekstų ištraukų vertimai į lietuvių kalbą. WP minimi, cituojami ar parafrazuojami Antikos autoriai ir mitai, Bažnyčios Tėvai ir Viduramžių teologai, Viduramžių ir Renesanso istorikai. Straipsnyje plačiau aptariamos Antikos autorių citatos, mitologiniai siužetai, sentencijos atskleidžia, kad lietuvių kultūra jau XVI a. antroje pusėje sparčiai perėmė intelektinę amžių patirtį apibendrinančią tradiciją – būtent tuomet radosi pirmieji pasaulietinės graikiškos ir lotyniškos literatūros vertimai bei sekimai.Reikšminiai žodžiai: Antika; Antonius Corvinus; Arsatius Seehofer; Bažnyčios istorija; Daniel Greser; Jodocus Willichius; Johannes Brenz; Johannes Spangenberg; Jonas Bylaukis; Kultūros istorija; Leonhard Culmann; Martin Luther; Nicolaus Hemmingius; Pamokslas; Philipp Melanchthon; Postilė; Rankraštis; Reformacija; Renesansas; Vertimas; Viduramžiai; Wolfenbiutelio postilė; Šaltinis; Antiquity; Antonius Corvinus; Arsatius Seehofer; Churc history; Cultural history; Daniel Greser; Jodocus Willichius; Johannes Brenz; Johannes Spangenberg; Jonas Bylaukis (Bielauk); Leonhard Culmann; Manuscript; Martin Luther; Nicolaus Hemmingius; Philipp Melanchthon; Reformation; Renaissance; Semon; Sermon book; Source; The Middle Ages; The Sermon Book of Wolfenbuettel; Translation.

ENThe manuscript of the Sermon Book of Wolfenbüttel (1573) is the oldest known Lithuanian handwritten book (299 fol. 2°) and one of the largest and most important texts in the early modern history of Lithuanian. Furthermore it is a significant document of Lithuanian church and cultural history. This sermon book, consisting of sermons for an entire liturgic year, testifies the spreading of Reformation ideas and writings in the Lithuanian language area. The sermons were collected from at least ten sermon books, namely from the Postillae of Nicolaus Hemmingius, Antonius Corvinus, Johannes Spangenberg, Martin Luther, Philipp Melanchthon, Johannes Brenz, Leonhard Culmann, Arsatius Seehofer, Jodocus Willichius and Daniel Greser. Methodologically the translation is typical for the 16th century. Literally translated excerpts are followed by originally written parts, or translations from other sources are included. The Lithuanian translation is selective and paradigmatic. In many cases an (anonymous) translator takes the Latin text as a pattern according to which he creates his own sermon, or he writes an original sermon in which he includes some translated chapters. The translation is often supplemented with numerous quotations. This article deals only with part of them, in particular with those from classical authors as well as with explicit Latin citations. [From the publication]

• Teologija / Theology
• Kalbotyra / Linguistics
• Literatūrologija / Literary Studies