Istorijos kultūra šiuolaikinėje Lietuvoje : daugiakultūriškumo samprata visuomenėje ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tyrimuose

LTStraipsnyje yra analizuojama istorijos kultūra šiuolaikinėje Lietuvoje: daugiakultūriškumo samprata visuomenėje ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tyrimuose. Kartu su reikšmingais mokslinių teorijų pokyčiais kinta ir visuomenės aprašymo būdai. To išimtis nėra sąvokos ,,daugiakultūriškumas“, ,,daugiakultūrė visuomenė“. Toks naujadarų prasiskverbimas į mokslą bei politinį gyvenimą ir kasdienybę yra pakitusios savimonės padarinys. Daugiakultūriškumo ideologija aiškina, kad visuomenę turėtų sudaryti skirtingos kultūrinės grupės arba būtų leidžiama jas į ją įtraukti ir turinčios lygiavertį statusą. XX a. aštuntajame dešimtmetyje anglakalbėse valstybėse daugiakultūriškumas pradėtas įgyvendinti kaip oficiali politika. Po Sovietų Sąjungos žlugimo daugiakultūriškumas buvo pateiktas laisvėjančiai Lietuvos visuomenei. Šios sąvokos vartojimą šiuolaikinėje Lietuvoje istoriškai pradėjo išeiviai liberalai. Pasiūlyto Lietuvos ,,kultūrinio projekto“ vaizdinys, kuriame bendrauja vienas kito sąžinės laisvę gerbiantys ir įvairią pasaulėžiūrą turintys žmonės. Kinta ir istoriko darbo supratimas. Istorikams svarbu ne aprašyti ,,kaip buvo iš tikrųjų“, o dalyvauti kuriant istoriją. Daugiakultūriškumas XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje vis labiau įsitvirtino Lietuvos humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Kiek vėliau ši sąvoka pradėta vartoti kai kuriuose švietimo dokumentuose. Pastaruoju metu daugiakultūriškumo sąvoka vartojama dažniau, tačiau ne visuotinai.Reikšminiai žodžiai: Daugiakultūriškumas; Visuomenė; Lietuvos visuomenė; Nacionalizmas; Istoriografija; Istorijos tyrimai; Tautinė sąmonė; Istorijos kultūra; Tapatybė.

ENThe article explores the attitude to the multiculturalism, its relations with history and problems of identity in present Lithuania. The problem of multiculturalism in present Lithuania is closely connected with identity of Lithuanians. As it seems to me, external interest of some historians a variety of cultures frequently opens descriptive (demographic) multiculturalism, or any certain model of multiculturalism. Besides the traditional sight of historians at formation of the Lithuanian nation as historical subject first of all is connected with the theory of ethnos and-or the ethnic nation. There is a problem. One of the first after 1990 sintetic works of the ancient history of Lithuania was "History of Lithuania up to 1795" by Z. Kiaupa, J. Kiaupenė, A. Kuncevičius who have left in 1995. As the main reality of the Lithuanian history they consider Lithuanian people, ideas, feelings and acts of its members the given historiographie job can be named ethnocentristic. Various religious, ethnic and racial minority (here speech does not go about a role of Lithuanians, Ruthenus and Poles) in this version of history of Grand Duchy of Lithuania of three authors are represented as additional, illustrative and as a matter of fact the statistical fact lost in image GDL as "the multinational state, the state of different beliefs and cultures". They are superseded on boondocks of history where they as though automatically get potential of insignificance and even greater threat and danger."History of ancient Lithuania. 1009-1795" by Alfredas Bumblauskas - a vivid example of overdue connection of Lithuania to history of modernization of the Western Europe. It is new and even postmodernist work under the form in a context of the Lithuanian historiography. Traditional and modernist ethnocentrism in "History of ancient Lithuania. 1009-1795" have different value, and their specific weight during the historical argument - different. Modernist - opened and inclined to dialogue - the ethnocentrism competes and, apparently, wins the traditional ethnocentrism closed and mistrustful to another and their originality. I think that the exhaustive national history today should be considered not as one of alternatives which preference can give any of centres of science or the leadership of the Ministry of Education of Lithuania, and as a historical imperative for historians and the public as a whole. Simultaneously for Lithuania it is necessary flexible, focused on multiculturalism a policy of education. It would provide the option of the person which would correspond to its cultural identity, and also would enrich imagination of children, which collide with a variety, different languages and way of life.

• Gegužės 3-iosios konstitucija lietuvių istorinėje atmintyje / Rasa Čepaitienė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių / sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014. P. 76-96.
• Nacionalinio paveldo idėjos kaita ir nūdienos iššūkiai / Rasa Čepaitienė. Vakarykščio pasaulio atgarsiai / sudarytojai Margarita Matulytė, Romualdas Juzefovičius, Rimantas Balsys. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2018. P. 338-353, 391.
• Old paradigms of ethnicity and post-Soviet transition in the Baltic states / Šarunas Liekis. Quarter century of post-communism assessed / edited by M. Steven Fish, Graeme Gill, Milenko Petrovic. Cham: Springer International Publishing, 2016. P. 217-243.