Dvasininkai "Litvomanai" ir jų požiūris į 1863 metų sukilimą

LTŠiame straipsnyje detaliau aptariamas dvasininkų, vadinamųjų litvomanų, požiūris į 1863 metų sukilimą ir jų pozityvios nuostatos bei laikysena modernaus lietuvių (etnolingvistinio) nacionalizmo atžvilgiu. Vadinamųjų litvomanų požiūris į sukilimą nagrinėjamas platesniame XIX a. pabaigos modernaus lietuvių nacionalizmo raiškos kontekste. Atliktas tyrimas rodo, kad dvasininkai litvomanai, savo leistoje nelegalioje spaudoje 1863 m. sukilimui skyrė dėmesio. Tačiau iš esmės XIX a. pabaigos lietuvių nacionalizmo retorikoje sukilimas – svetimas reiškinys, dar viena galimybė atriboti save nuo lenkų politinių ir kultūrinių projektų, deklaruoti savo kitoniškumą – lietuviškumą. Etnolingvistinės Lietuvos modelis deklaruotas ir gintas vadinamųjų dvasininkų litvomanų neleido jiems pozityviai įvertinti socialiai aktyvių, bet sukilime dalyvavusių dvasininkų sluoksnio. Sukilime dalyvavusių dvasininkų biografijose adoruota jų patirta kančia ir kunigo laikysena posukiliminių represijų akivaizdoje. Tremtis, represijos – tarsi sudaro prielaidas kunigo asmenybės visapusiškumui, išskirtinumui atsiskleisti. Tai ir akcentuojama bei pabrėžiama straipsniuose, o pirminė represijų priežastis – sukilimas, tarsi pamirštamas. Kita vertus, tekstų analizė atskleidžia ir sukilimo vertinimų savitumą: nuo neigimo, atmetimo, svetimumo iki korektiško nutylėjimo dėl anuometinių sąlygų, paliekant vertinimą ateičiai. Kartais į sukilimą žiūrima iš tam tikros istorinės perspektyvos, o kartais apie jį kalbama kaip apie dabar egzistuojančios kasdienybės dalį.Reikšminiai žodžiai: Sukilimas, 1863-1864 (Lenkijos ir Lietuvos sukilimas; Sausio sukilimas; January Uprising); Sukilimas, 1863-1864 (Lenkijos ir Lietuvos sukilimas; Sausio sukilimas; January Uprising); Buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemės; Dvasininkai; Etnolingvistinis nacionalizmas; Katalikybė; Litvomanija; ,,Litvomanai"; 1863 uprising; Catholicism; Clergy; Historical Lithuania; Lithuanian ethnolinquistic nationalism.

ENThis article focuses on the attitudes of the so-called “Litvomanai” towards the 1893 uprising and their positive attitudes and approach towards the modern Lithuanian (ethno-linguistic) nationalism. The attitudes of the “Litvomanai” towards the uprising is analysed in a wider context of the expression of the modern Lithuanian nationalism of the end of the 19th c. The performed research has revealed that these clergymen “Litvomanai” devoted a great deal of attention to the uprising of 1863 in their illegal press. However, an uprising is an alien phenomenon in the Lithuanian nationalism rhetoric of the late 19th c. It is one more possibility for separating oneself from Polish cultural and political projects and declaring one’s otherness, i.e. the Lithuanian identity. The model of ethno-linguistic Lithuania declared and defended by “Litvomanai” did not allow them to positively evaluate the layer of socially active clergymen, who participated in the uprising. Biographies of the clergymen, who participated in the uprising, describe their sufferings in an adorable manner and the posture of the priest facing repressions that followed the uprising. Exile and repressions as if determine the revelation of the versatile and exceptional personality of a priest. This idea is highlighted and emphasised in the articles, and the primary cause of the repressions, i.e. the uprising, is left aside as if forgotten. On the other hand, the analysis of the texts reveals peculiarities in assessments of the uprising: from negative and rejecting attitudes to correct withholding of the then conditions leaving it for the future generations to assess. Sometimes the uprising is approached from a certain historical prospect, and sometimes it is referred to as part of the currently existing reality.