1863-ieji metai Lietuvos stačiatikių vyskupijos istorijoje

LTPo 1863 metų sukilimo prieš katalikybę ir Katalikų Bažnyčią prasidėjusios represijos Šiaurės vakarų krašte gerokai pakeitė konfesinę situaciją ir padidino stačiatikių skaičių. Tačiau lietuviškame regione stačiatikybė taip ir neperžengė etninės ribos. Šiame straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kokia buvo stačiatikių dvasininkijos padėtis per sukilimą, kokios buvo šios Bažnyčios galimybės įgyvendinti caro administracijos jai patikėtą misiją, kas lėmė stačiatikybės plėtrą. Tyrimas rodo, kad 1863 metų sukilimas nebuvo nukreiptas prieš Stačiatikių Bažnyčią dėl savitos stačiatikių padėties Lietuvos vyskupijoje. Sukilėliai labiausiai terorizavo šventikus Gardino gubernijoje, tuo tarpu Kauno ir Vilniaus gubernijose cerkvės ir dvasininkai nenukentėjo. Po sukilimo Lietuvos stačiatikių vyskupija nepajėgė įgyvendinti caro valdžios jai patikėtos religinės politikos tikslų. Stačiatikybė čia diegta administracinėmis, policinėmis priemonėmis, tiesiogiai susijusiomis su rusifikacija. Tai apsunkino jos misiją, ypač tuose regionuose, kur caro valdžios inspiruotos didžiulės socialinės, ekonominės sanklodos permainos, pastangos depolonizuoti kraštą, rusinti gyventojus labiausiai išbudino tautinę savimonę. Stačiatikybės įdiegimas į tradicinę lietuvių katalikų bendruomenę pasirodė esąs pernelyg brangus projektas. Tokiai misijai Lietuvos stačiatikių vyskupija nebuvo pasirengusi. Priklausydama nuo ribotos valstybės paramos ji menkai susidorojo su rusifikacijos forposto vaidmeniu, kuriam iš tiesų neturėjo ir neįgijo jokių vidinių jėgų.Reikšminiai žodžiai: Sukilimas, 1863-1864 (Lenkijos ir Lietuvos sukilimas; Sausio sukilimas; January Uprising); Sukilimas, 1863-1864 (Lenkijos ir Lietuvos sukilimas; Sausio sukilimas; January Uprising); Caro valdžios religinė politika; Lietuvos stačiatikių vyskupija; Stačiatikiai; Stačiatikių dvasininkijos pozicija; Stačiatikybės plėtra; Vyskupija; 1863; Confessional policy of the tsarist authority; Diocese; Lithuania; Orthodox; The 1863 uprising; The Diocese of Lithuania's Orthodox; The position of the Orthodox clergy; The spread of Orthodoxy.

ENThe outburst of repressions in Northwest region after the 1863 uprising against the Catholicism and the Catholic Church significantly changed the confessional situation and increased the number of orthodox believers. However, the Lithuanian region never saw the Orthodoxy outreaching ethnic boundaries. This article seeks to find out the situation of the Orthodox clergy during the uprising, the abilities of the Church to implement the mission delegated to it by the tsarist administration and the factors determining the spread of the Orthodoxy. The research has revealed that the 1863 uprising was not aimed at the Orthodox Church due to the distinctive status of orthodox believers in the Lithuanian diocese. The rebels mostly terrorized clergymen of the Grodno Governorate, whereas orthodox churches and clergymen of Kaunas and Vilnius governorates did not suffer any damage. After the uprising, the Diocese of Lithuania’s orthodox could not implement the aims of the religious policy delegated to it by the tsarist authorities. This region saw the introduction of the Orthodoxy through administrative and police brutalities directly related to the Russification. All this complicated the implementation of its mission, especially in the regions, where the national consciousness was provoked by serious social and economic changes inspired by the tsarist authorities as well as their efforts to depolonise the region and russify its residents. The introduction of Orthodoxy into the traditionally Catholic Lithuanian community appeared to be a rather demanding project. The Diocese of Lithuania’s Orthodox was not ready for such a mission. It had limited state support, and poorly performed its functions as an instrument of the Russification, for which it had never had any internal powers.