Lietuvos katalikų dvasininkija ir 1863 m. sukilimo manifestas

LTParapijų bažnyčios pasirinktos pagrindine vieta paskelbti 1863-1864 m. sukilimo Manifestą, parengtą sukilimo vadovų. Katalikų dvasininkai turėjo perskaityti jį savo parapijiečiams iš sakyklų. „Sukilimo Manifestu“ Lietuvoje buvo vadinamas sukilimo vadovybės agitacinis tekstas, paruoštas Varšuvoje ir Vilniuje. Šis terminas taikytas ne tik programiniams dokumentams, išleistiems sausio 22 d. Varšuvoje ir vasario 1 d. Vilniuje, bet ir tą pačią dieną (sausio 22 d. ) paskelbtiems dekretams: apie baudžiavos panaikinimą ir apie bežemių valstiečių aprūpinimą žeme. Nesvarbu, kuris tekstas perskaitytas, tai buvo „lenkų valdžios“ kvietimas į sukilimą. Manifestas skelbtas lietuvių arba lenkų kalbomis, priklausomai nuo to, kuria kalba laikytos mišios. Lietuvos bažnyčiose dažniausiai skaitytas vasario 1 d. tekstas, parengtas sausio 22 d. dekreto nuostatomis. Katalikų dvasininkija, paskelbusi Manifestą, reikšmingai prisidėjo prie sukilimo idėjų platinimo ir sukilėlių skaičiaus augimo.Rusijos imperijos vadovybė Lietuvos dvasininkus, paskelbusius Manifestą, laikė sukilimo dalyviais ir jiems taikė griežčiausias bausmes (iki mirties bausmės). Iki šiol istoriografijoje dominuoja nuostata, kad dvasininkai aktyviai palaikė sukilimo idėją ir dalyvavo jame. Tačiau Manifesto paskelbimo Lietuvos bažnyčiose analizė rodo, kad tik vienas kitas kunigas tai darė savanoriškai. Sukilimo valdžia, gerai suvokdama Katalikų Bažnyčios vaidmenį to meto visuomenėje, vykusiai išnaudojo parapijų bažnyčių tinklą ir dvasininko įtaką parapijiečiams sukilimo propagandai. Masinis Lietuvos katalikų dvasininkų įtraukimas į Manifesto paskelbimą rodo sukilimo vadovų aspiracijas ir gebėjimus. Rusijos imperijos administracijos pareigūnams iš bažnyčių sakyklų skelbtas manifestas tapo pretekstu represijoms prieš jį perskaičiusius dvasininkus ir svariu argumentu slopinant Katalikų Bažnyčios įtaką visuomenėje, tremiant dvasininkus į atokias imperijos gubernijas ir uždarant bažnyčias bei vienuolynus. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Baudžiavos panikinimas; Bausmės; Bažnyčios įtaka; Dvasininkija; Katalikų bažnyčia; Kunigas; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lietuvos provincijos komitetas; Manifestas; Rusijos imperija (Russian Empire); Sukilimas; 1863 uprising; Abolition of serfdom; Catholic church; Clergy; Committee of the Lithuania province; Influence of the Church; January uprising; Manifest; Priest; Punishment; Rusija (Russia).

ENThe parish church was the main place during the 1863-1864 uprising where the Manifesto prepared by the uprising leadership was proclaimed. The local or neighboring parish priest usually read it from the pulpit. The concept "Manifesto of the uprising" at that time in Lithuania was used to describe the agitation texts prepared by the uprising leaders in Warsaw and Vilnius. This term was applied not only to the program documents issued on January 22 in Warsaw and February 1 in Vilnius, but also to the decrees issued the same day making concrete the points of the January 22 manifesto about the abolition of serfdom and the providing of land to landless peasants. Regardless of which text was read there was an invitation to participate in the uprising in the name of the "Polish authorities". Depending on which language the mass in the church was held, the Manifesto was proclaimed in the Lithuanian or Polish language. In the churches of Lithuania most frequently the proclaimed text was the one issued by the committee of the Lithuania province proclaimed on February 1, which was based on the points of the January 22 decree. The Catholic clergy of Lithuania, proclaiming the Manifesto, contributed significantly to the spread of the ideas of the uprising and the growth in the number of insurrectionists.The authorities of the Russian empire considered the priests who proclaimed the Manifesto as participants in the uprising and applied the most severe punishments (up to the death penalty). Up to now in historiography the dominant view remains to consider the Catholic clergy who proclaimed the Manifesto as active participants or supporters of the uprising. An analysis of the proclamation of the Manifesto in the churches of Lithuania at that time allows one to question the validity of this assertion because only a few clergymen did this on their own initiative. Accurately understanding the role of the Catholic Church in society of that time, the uprising leadership made effective use of the network of parish churches and the influence of the clergy for propaganda in favor of the uprising among the parishioners. The widespread commitment of the Catholic clergy of Lithuania at that time to proclaim the Manifesto of the uprising above all shows the aspirations and abilities of the uprising leaders. The proclamation of the Manifesto from the church pulpits became a pretext for the Russian empire administration to repress the clergy who read it and was used as an important argument for suppressing the influence of the Catholic Church on society by exiling the Catholic clergy to distant guberniyas of the empire and closing churches and monasteries. [text from author]