Lenkijos-Lietuvos unija ir lenkų-lietuvių diduomenės ryšiai : realios unijos link

LTLenkijos ir Lietuvos unijos genezė yra viena tų istoriografijos problemų, kurioms skirta daugybė tyrimų. Lietuvių istorinėje savimonėje unija vertinama nevienareikšmiai. Ilgą laiką vyravo negatyvus požiūris, unijos raidą interpretuojantis kaip Lietuvos nuopuolio istoriją. Buvo tvirtinama, kad bendros lenkų dominuojamos elito kultūros susiformavimas pakirto Lietuvos valstybingumo šaknis ir atėmė iš lietuvių tautos jos bajoriją. Lenkijos ir Lietuvos istorijoje XV a. ir XVI a. pr. buvo laikotarpis, reikalingas įveikti abipusius prieštaravimus ir nepasitikėjimą bei sukurti tvirtas politinio sugyvenimo tradicijas. Šio išties ilgalaikio proceso pagrindinis rezultatas buvo ne (kaip tvirtino ir dėl ko apgailestavo arba džiaugėsi senoji istoriografija) lenkų kalbos perėmimas ir kultūrinė polonizacija, nes kalbos faktorius Viduramžių ir ankstyvųjųNaujųjų laikų savimonėje nevaidino išskirtinio vaidmens. Pagrindinis šio proceso padarinys, žvelgiant iš LDK diduomenės perspektyvos, buvo išsiugdytas sugebėjimas kurti politinio savarankiškumo erdvę ir ginti savo interesus unijos sąlygomis. Išmokta gyventi ir mąstyti unijos kategorijomis, neatsisakant savų politinio ir socialinio gyvenimo tradicijų. Viena svarbiausių tokio konsensuso prielaidų personaliniais santykiais grįstoje Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų visuomenės tvarkoje buvo asmeniniai ryšiai tarp LDK ir Lenkijos diduomenės. Arba kitais žodžiais tariant, visų pirma įvyko asmeninė LDK ir Lenkijos diduomenės "vidinė" unija, paskui kurią sekė reali politinių įvykių padiktuota valstybių unija Abiejų Tautų Respublikoje.Reikšminiai žodžiai: Unija; Migracija; Integracija; Didikai ir magnatai; Herbinė giminystė; Didikų giminystė; ; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Tarptautiniai santykiai; Socialiniai santykiai; Kilmingieji; Union; International relations; Socialiniai santykiai; Nobility.

ENThe genesis of the Polish–Lithuanian Union represents one of the historiographical problems, which are the object of the multitude of studies. In the historical consciousness of Lithuanians, the Union is approached ambiguously. For a long time, a negative attitude prevailed, which interpreted the development of the Union as the history of Lithuania’s fall. It was maintained that the formation of common Polish-dominated elite culture undermined the roots of Lithuania’s nationhood and deprived the Lithuanians of their landed nobility. In the history of Poland and Lithuania, there was a period from the 15th to the beginning of the 16th century, which was required to overcome the mutual contradictions and distrust, and to create firm traditions of political concord. The main outcome of this really lengthy process was not the taking over of the Polish language and cultural polonisation (as maintained and deplored or rejoiced at by the old historiography), because the factor of language in the consciousness of the Middle and early New Ages did not play any exceptional role. They key outcome of this process from the point of view of the nobility of the GDL was the self-developed ability to shape the space of political autonomy and to protect their interests under the conditions of the Union. They learned to live and think in terms of the Union without renouncing their own traditions of political and social life. One of the key pre-conditions for such a consensus in the social order of the Middle and early New Ages based on personal relationships referred to the personal relationships between the GDL and Polish nobility. In other words, the “internal” personal union of the GDL and Polish nobility preceded the actual union of the states in the Polish–Lithuanian Commonwealth dictated by the political events.