Lietuvos ir Lenkijos užmarštys: Gegužės 3-ioji

LTŠiandien ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istorikai pritaria, kad Gegužės 3-osios Konstitucija yra pasaulinės istorinės reikšmės kūrinys. Vis dėlto dalis Lietuvos istorikų ją laiko ne Abiejų Tautų Respublikos, o Lenkijos konstitucija. Kodėl daliai Lietuvos istorikų Gegužės 3–iosios Konstitucija yra svetima? Atsakymo į šį klausimą paieškos leido pagrįsti mintį, kad užmarštis yra būdinga ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai - dažnai užmiršusiai ir net šiandien kartais užmirštančiai, kad Konstitucija buvo ne tik Lenkijos, ne tik Lenkijos ir jos "kresų", bet ir Lietuvos konstitucija. Abiejų šalių "tautinius" požiūrius sieja tai, kad jie abu sutaria: Lietuva kažkada (Krėvoje, Liubline ar Gegužės 3–iojoje) iš istorijos arenos dingo, tik vieni tai laiko tragedija, o kiti - civilizaciniu pranašumu. XIX a. pab. matėme dvi Lietuvos tautas, ir jų konfliktas dėl Vilniaus turėjo pilietinio karo elementų. Todėl galime kalbėti ir apie dvi lietuvybės sampratas. Senoji Lietuva - jos formulė buvo žinoma dar XIX a. vid.: lietuvis, tas kuris tiki laisve, laikosi Lietuvos statuto ir gyvena vienybėje su lenkais. Jaunoji Lietuva (formulę bandome sukonstruoti čia ir dabar) - lietuvis, tas kuris kalba lietuviškai, gina Nepriklausomybę ir semiasi stiprybės iš herojinės XIV–XV a. praeities. Lietuvos tapatybė buvo sukurta gynybinėmis ir separatistinėmis sąlygomis, turėjo antilenkišką ir tuo pačiu antivakarietišką pobūdį, buvo paremta paramokslinėmis istorinėmis koncepcijomis, kas savo ruožtu gimdė selektyvų požiūrį į praeitį ir ženklios dalies senosios Lietuvos tradicijų atsisakymą.Reikšminiai žodžiai: Gegužės 3 d. Konstitucija; Istorinė atmintis; Užmarštis; Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Bajorai; May 3 Constitution; Historical memory; Oblivion; The Commonwealth of Two Nations; Nobles; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Unija; Tarptautiniai santykiai; Union; International relations.

ENAt present, the historians of Poland as well as Lithuania concur that the Constitution of the 3rd of May is a writing of global significance. However, a number of Lithuanian historians consider it to be the Constitution of Poland instead of the Polish–Lithuanian Commonwealth. Why is the Constitution of the 3rd of May foreign to a number of Lithuanian historians? The searching for this answer allowed substantiating the idea that forgetfulness is characteristic to Lithuania as well as Poland, which frequently used to forget and even nowadays sometimes forgets that the Constitution was of Poland and its “kresy” as well as of Lithuania. Concurrence is the feature that the “national” attitudes of both countries have in common: some time ago Lithuania (in Kreva, Lublin or on May 3rd) disappeared from the arena of history; however one side considers this to be a tragedy, while the others – a civilising advantage. At the end of the 19th century, we saw two nations of Lithuania, and their conflict concerning Vilnius had the elements of a civil war. As a result, we can speak about the two conceptions of Lithuanianism. The Old Lithuania – its formula was known back in the middle of the 19th century: a Lithuanian is an individual who believes in freedom, adheres by the statute of Lithuania and lives in solidarity with the Poles. The Young Lithuania (we try to construct the formula momentarily): a Lithuanian is an individual who speaks Lithuanian, defends the Independence and draws strength from the heroic past of the 14th–15th century. The identity of Lithuania has been created under defensive and separatist conditions; it bore anti-Polonic and simultaneously anti-western character, was based on parascientific historical concepts, which in turn bore selective attitude to the past and repudiation of a significant part of traditions of the Old Lithuania.