Vilniaus literatūrų polilogas XX a. pradžioje - istorinės hermeneutikos užduotis

LTStraipsnyje aptariamas modernėjančių XX a. pradžios Vilniaus literatūrų raidos kontrapunkto reiškinys. Jis, straipsnio autoriaus nuomone, geriausiai išryškėja bandant nustatyti keliakalbių tekstų dialoginio susitikimo, kontakto taškus. Ten, kur nė viena literatūra dar nėra susiklosčiusi kaip stipri monologinė tradicija, aiškiai kultūriškai apibrėžta diskurso sistema, šie taškai turi ypatingą svarbą: jie parodo savitos bręstančių literatūrų tarpsistemės buvimą ir taip leidžia aiškiau suvokti kiekvienos iš jų raidos procesą – kai iš pačių dar tik besiformuojančių vienakalbių tradicijų duomenų šį procesą tegalima rekonstruoti nenuodugniai. Straipsnio autorius neabejoja, kad į dvikalbės ir trikalbės sąmonės autorių, o ir į kitų polilogo erdvėje brendusių rašytojų, kūrybą didelė raidos ir modernėjimo impulsų dalis atsklisdavo iš bendros heterogeniškos kultūrinės ir kalbinės atmosferos. Taip pat manytina, kad modernėjančių literatūrų raidos kontrapunktą ir sąveikų tarpsistemę itin sustiprino miestas kaip iš prigimties poliloginė ir polisemantinė erdvė. Straipsnio autorius prieina prie išvados, kad Vilniaus literatūrų kontrapunkto apraiškos padeda ne tik geriau suprasti kiekvienos iš jų raidos logiką ir savitumus, bet taip pat identifikuoti Rytų Europai būdingas jų sambūvio formas: parodyti ne vien antagonistinę įtampą, bet neretai ir savitą tarpusavio trauką net ir moderniose tautinėse literatūrose. Regint modernėjančias Vilniaus literatūras bendroje polilogo tėkmėje, sinchroniškoje prasmių apytakoje, galima geriau suvokti ir jų atskirų kontūrų, savitų tradicijų formavimąsi.Reikšminiai žodžiai: XX a. pradžios Lietuvos literatūra, Vilnius, daugiakalbystė, tautinės mažumos, kultūrų dialogas/polilogas, komparatyvistika (komparatistika), kontrapunktas.

ENThe role of Vilnius as a center of multilingual literature (including Lithuanian, Polish, Yiddish, Belarusian, and Russian literary communities) was particularly distinct between 1904 and 1915 and during a few years after World War I. After the abolition of tsarist cultural restrictions in 1904-1905, the city witnessed the simultaneous cultural renaissance, the formation of modern artistic life, and the new fin-de-siècle literary trends of several national groups. In addition, Vilnius was perceived as a symbolic cultural capital by the most of its multinational public. Therefore, in the multilingual literary legacy of this city, impacts and vestiges of this unique cultural polylogue need to be analyzed. However, complex methodological problems rise in the course of such comparative research of multilingual literature. The problem of an adequate interpretation and responsibility towards the literary tradition of the "Other" is among the most intricate. By discussing theoretical attitudes of traditional comparative literature, postcolonial criticism, historical hermeneutics, and the theory of dialogue (Mikhail Bakhtin), this article seeks to construct a hybrid methodological approach for the study of Vilnius literary polylogue as a hermeneutic-communicative situation. The counterpoint of modernist developments in different Vilnius literatures and the semantic resonances between their texts enable us to see them as voices that coexisted in the same circle of historical, spatial, and socio-cultural horizon. [From the publication]