Baltų kalbotyros apyaušriai. Baltų kalbų paleokomparatyvistinės sampratos kalbotyros istoriografijos kontekste

LTStraipsnyje išskiriami ir apibendrinami pagrindiniai baltų kalbų XVI amžiaus paleokomparatyvizmo bruožai, remiantis iki šiol baltistikos moksle neminėtais veikalais ir jų autoriais. Kur kas anksčiau, negu įsigalėjo 1845 metais Georgo F. Nesselmanno pasiūlytas pavadinimas baltų kalbos, buvo mėginama vienu vardu pavadinti baltų kalbas kaip visumą, kaip antai "lingua Lectonica" , "Prufii". Kai kurie autoriai aiškiai suvokė baltų kalbų bendrumą, nors tam nevartojo specifinių pavadinimų. Hiperonimų įvairovė gyvavo dar ilgai, minėtini "Letticae linguae", "Lituslavisch", "aisčių kalbos" ir t.t. Sugretinus skirtingas to paties laikmečio dėl kultūrinių grupių sąveikos išplėtotas baltų kalbų sampratas, gana gerai matyti, kaip skirtingose ano meto Europos dalyse gyvavo, keitėsi ir kartais netgi pynėsi žinios apie baltų kalbas. Aptartų sampratų fone veikė ir pirmieji baltų rašytojai. Šios sampratos negalėjo jiems būti nežinomos. Tik nedaugelis to meto mąstytojų suformulavo baltiškąją sampratą, tokią kaip ji suprantama šiandien. Kita vertus, yra įrodymų, kad kai kurie autoriai jau aiškiai buvo suvokę baltų kalbų grupės genealoginį savarankiškumą ir bandė netgi rasti joms tinkamą atskirą pavadinimą. Tarp tokių minėtinas Miechoviečio "linguagium Lithuanicum quadri partitum". Šiuo pavadinimu jau buvo nurodoma, kad visos keturios kalbos priklauso vienai kalbai. Keturios sujungtos kalbos aiškiai sudaro kalbinę vienybę pagal ketveriopos kalbos lingvistinės sampratos esmę. Pabrėžtina, kad mes šiandien miechovietiškąją ketveriopą skirtingų kalbų vienybę pavadintume gerokai vėliau sukurtu baltų kalbų terminu.Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Glotonimai; Hiperonimai; Miechovietis; Komponentų teorija; Baltic languages; Glottonims; Hypernims; Theory of components; Kalbotyros istoriografija; Baltų kalbotyra; Historiography of linguistics; Baltic linguistics.

ENThe article identifies and summarizes the main features of paleocomparativism of Baltic languages in the 16th century by referring to works and their authors that have not been mentioned in Baltistic studies so far. Attempts to call all Baltic languages as a whole by one name such as “lingua Lectonica” and “Pruffi” were made much earlier than the name of Baltic languages in 1845 suggested by Georg F. Nesselmann was established. Even though some authors did not use specific names, they had a clear idea that Baltic languages share common features. A variety of hyperonyms existed for a long time ahead, the following names were mentioned: “Letticae linguae”, “Lituslavisch”, “languages of Balts” and etc. By comparing different conceptions of the same time about Baltic languages developed due to the interaction of cultural groups, it is seen quite clearly that knowledge about Baltic languages existed, changed and sometimes even intersected in different parts of Europe of that time. The first Baltic writers created their works in the background of the conceptions discussed. These conceptions should have been known to them. Just a few thinkers of that time formed such Baltic conception as we know it now. On the other hand there is evidence that some authors had fully comprehended the genealogical independence of Baltic language group and even tried to find a proper name for them. One of those authors is Miechovietis and his “linguagium Lithuanicum quadric partitum”. This title has already implied that all four languages belong to one language. The four joint languages clearly represent a linguistic unity according to the essence of linguistic conception of the four languages. It should be noted that the unity of four different languages recognized by Miechovietis we would call today by the term of Baltic languages which was created much later.