Velniakalnių kraštas

LTYpatingą reikšmę tarp senųjų Lietuvos alkviečių užima Šiaurės Aukštaitijos - Žiemgalos krašto (Pasvalio, Pakruojo, Joniškio rajonų) vietovės, susijusios su senovės lietuvių (šiuo atveju žiemgalių) pasaulėjauta, tikėjimu. Kaip žinoma, čia, šiauriniame Lietuvos pakraštyje, ilgiausiai išsilaikė senasis protėvių tikėjimas. Čia, Kriukų apylinkėse, Juozo Šliavo žiniomis, paskutinis pagonis mirė tik 1908 m. Deja, užmarštin nuėjo senoji ikikrikščioniška šio krašto istorija. Liko tik žemės kalba - vietovardžiai ir liaudies pasakojimai, be abejo, ir archeologijos radiniai. Šiame lygumų krašte, kitaip nei kalvotoje Žemaitijoje, beveik nežinomas "alko" toponimas. Užfiksuoti tik du - Aukkalnis prie Talkonių, Pasvalio r. (sunaikintas kasant žvyrą), ir Alkos pieva Šukionyse, Pakruojo r.; Latvijos Žiemgaloje - 9. Tačiau čia daug mitonimų su šaknimi veln-. Profesorius J. Urtans rašo, kad velnio vardu pavadintų Latvijoje žinomų objektų (kapinių, kulto akmenų) analizė parodė, jog nedidelė jų dalis buvo jau pirmame amžiuje pr. Kr. ir vėlesniais amžiais prieš išplintant krikščionybei Latvijoje. Latvijos Žiemgaloje yra užfiksuota 57 vietos, į kurių pavadinimą įeina žodis Velns ar Vels (daugiausia akmenų). Lietuvos Žiemgaloje (daugiausia Pasvalio, Pakruojo ir Joniškio r.) minima 74 vietos. Iš jų 26 - velniabalom vadinamų balų, raistų, 11 kalvelių, vadinamų velniakalniais, 17 velnio akmenų, 9 miškai, 5 šaltiniai, 1 dauba ir 5 pievos. Imtis šio darbo paskatino Žiemgalos krašto senosios istorijos tyrinėtojo Juozo Šliavo veikla. Praėjus daugiau kaip 30-40 metų buvo įdomu surasti J. Šliavo nurodytas senąsias Žiemgalos šventvietes, papildyti duomenimis iš Lietuvos žemės vardyno (LŽV) anketų ir kitų šaltinių. [Iš įvado]Reikšminiai žodžiai: Žiemgala; Mitologinė vieta; Velnio akmuo; Žiemgala; Mythological place; Devi's Stone.

• Etnologija / Ethnology
• Istorija / History