Žygimanto Liauksmino retorikos ir loginio mąstymo dermė

LTŽ. Liauksmino lotyniškasis veikalas Praxis oratoria at praecepta artis rhetoricae (Iškalbos praktika ir retorikos mokslo taisyklės) iki šiol minimas Europos literatūros enciklopedijose. Į tą pačią knygą jis įdėjo savo oratorinės praktikos pavyzdį – panegiriką, skirtą Lenkijos Karaliui ir Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vladislovui IV Vazai pergalės prieš maskviečius 1634 m. vasario 25 d. proga. Jeigu šią kalbą palygintume su kitomis to meto panegirikomis, tai joje nerastume barokui būdingos sumaišties – gausybės citatų, nuorodų, digresijų, hiperbolių ir alegorijų tame pačiame tekste. Kūręs baroko laikais, Ž. Liauksminas, kaip nė vienas iš amžininkų, išlaikė kalbos aiškumo, nuosaikumo ir loginio paprastumo dermę. Barokinio stiliaus neįprastumą autorius siekė sutramdyti sveiko proto taisyklėmis. Tai ir yra didžiausias Ž. Liauksmino nuopelnas, kad jis išlaikė klasikinės retorikos tradiciją Lietuvoje, neleido nukrypti į tuščią gražbylystę. Ž. Liauksmino panegirika apibendrina jo retorikoje iškeltą argumentuoto kalbėjimo modelį. Tai iš tiesų retas reiškinys, kai autoriaus teorinės regulos taip tiksliai įgyvendinamos praktiškai, kai retorikos mokslo taisyklės patvirtinamos ir sutvirtinamos į tą pačią knygą įdėtu paties autoriaus iškalbos kūriniu.Reikšminiai žodžiai: Panegirikos; Baroko stilius; Retorinis klausimas; Tropas; Elokvencija; Kategoriniai požymiai.

ENThe Latin work Praxis oratoria at praecepta artis rhetoricae (The Practice of Oratory and the Rules of the Study of Rhetorics) by Ž. Liauksminas is still mentioned in the European Encyclopaediae of Literature. He included an example of his own oratorical practice, an encomium to the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania Vladislov IV Vasa on the occasion of his victory against the Muscovites on the 25 of February, 1634, in the same book. If we compared the speech to other encomiums of the time, we would not find the confusion characteristic to Baroque: abundance in quotations, references, digressions, hyperboles, and allegories in the same text. Although he created in the period of Baroque, Ž. Liauksminas, differently from any of his contemporaries, maintained the harmony of the clarity, moderation and logical simplicity of language. The author tried to tame the strangeness of the Baroque style by the rules of common sense. The essential merit of Ž. Liauksminas is that he preserved the tradition of classical rhetorics in Lithuania, prevented it from digression to an empty oratory. The encomium by Ž. Liauksminas summarises the model of argumented speech, presented in his rhetorics. It is a truly rare phenomenon when the author’s theoretical regulations are implemented practically with such precision, when the rules of the study of rhetorics are proved and enhanced by the oratorical work of the author himself, included in the same book.