Клайпедский край по эту сторону Немана : языковые и культуные аспекты

LTPranešime aptariami pietinės Klaipėdos krašto dalies, vadinamųjų Klaipėdos krašto aukštaičių, vietos gyventojų kultūrinio ir kalbinio tapatumo dalykai, sietini su kalbine aplinka, švietimu ir kitais veiksniais. Analizuojami Smalininkų, Viešvilės bei Pagėgių apylinkėse surinkti sociolingvistiniai duomenys, ypatingą dėmesį atkreipiant į tai, kokią neformalią tautybę ir gimtąją kalbą nurodo respondentai, kokia kalba kalbėjo jų tėvai ir kokia kalba įgijo išsilavinimą. Kaip parodė apklausų duomenys, vietos gyventojų, laikančių save vokiečiais ar lietuviais, kultūriniai ir kalbiniai skirtumai bendruomenėje nėra labai svarbūs – visi jie kalba lietuviškai, vartodami vietines lietuvių šnektas, vartoja vokiečių kalbą ir laiko save vietiniais gyventojais. Pažymėtina, kad apibūdindami savo tapatybę kai kurie respondentai nesieja kalbos ir tautybės, t. y. laikydami save vokiečiais arba prūsais, kaip gimtąją kalbą nurodo lietuvių. Tad galima daryti prielaidą, kad neformali tautybė suvokiama kaip regioninio savitumo išraiška, rodanti senosios bendruomenės kalbinius, kultūrinius bei religinius skirtumus nuo naujųjų krašto gyventojų.Reikšminiai žodžiai: Klaipėdos kraštas [Klaipeda region]; Lietuvių ir vokiečių kalbos; Sociolingvistiniai tyrimai.

ENThe article discusses the subjects of cultural and linguistic identity of the residents of the Southern part of Klaipėda area, So called Klaipėda area highlanders, related to the linguistic environment, education and other factors. The sociolinguistic data, collected in the areas of Smalininkai, Viešvilė and Pagėgiai are analyzed, drawing a special attention to the unofficial nationality and native language, stated by the respondents, the language, spoken by their parents and the language of their education. As shown by the data of the surveys, the cultural and linguistic differences between the local residents, who call themselves German or Lithuanian in the community are not extremely important – all of them speak Lithuanian, using the local Lithuanian dialects, use the German language and consider themselves local. It is stressed that, when characterizing their identity certain respondents do not relate language with nationality, i. e. while considering themselves Germans of Prussians, they specify the Lithuanian language as their native tongue. Therefore the assumption can be made that the unofficial nationality is perceived as an expression of a regional peculiarity, displaying the linguistic, cultural and religious differences between the old community and the new residents of the area.