Susikryžiuojantys minčių koliažai
LTStraipsnyje pristatoma A. Kašubienės sudaryta knyga „A. J. Greimo ir A. Kašubienės laiškai (1988-1992)“, išsakoma vienintelė kritinė pastaba (pasigendama įvado, kuriame būtų pristatomi pagrindiniai jos „herojai" - žymūs lietuvių išeivijos mąstytojai, menininkai), analizuojama, kuo šie laiškai gali būti įdomūs eiliniam skaitytojui. Autorė pastebi, kad A. J. Greimo ir A. Kašubienės išpažinimai apie santykius su savo gyvenimo moterimis ar savo likimo vyrais virsta filosofiniais pasvarstymais apie moters ir vyro santykį apskritai; kalbėjimas apie save tampa pretekstu pafilosofuoti apie tai, kas yra tas „aš" - šiuo klausimu abu pašnekovai visiškai sutaria, samprotavimais apie gyvenimą ir mirtį; pasakojimas apie savo darbus virsta svarstymu apie visų padarytų darbų prasmę. Privataus gyvenimo apmąstymai nuolat susipina su viešojo gyvenimo, t. y. savo nudirbtų ar dirbamų darbų, refleksijomis, o kartais ir su politinio gyvenimo peripetijomis. Šie laiškai - tai savotiškas gyvenimiškos išminties traktatas, primenantis antikinius „praktinės filosofijos" darbus, o dar labiau - XVII amžiaus filosofinius esė ar aforizmus: čia niekas nuosekliai neplėtojama, mintys rikošetu šokinėja nuo vienos temos prie kitos, tačiau įžvalgos - gilios: ne išmąstytos, o išgyventos dešimtmečiais. Tik „traktatas" parašytas ne monologo, o gyvo, pulsuojančio, aistringo dialogo forma. Tai dviejų intelektualiai ir egzistenciškai lygiaverčių partnerių pokalbiai. Šie partneriai pratęsia vienas kito mintis, kartu suvokdami, kad kiekvienam labiausiai rūpi apmąstyti savo paties veiklą ir būti išklausytam kito.Reikšminiai žodžiai: Greimas; Kašubienė; Laiškai; Greimas; Kasubiene; Letters.
ENThe article presents the book, compiled by A. Kašubienė “A. J. Greimo ir A. Kašubienės Laiškai (1988-1992)“, states the only critical remark (the lack of preface, introducing the main “characters” of the book, i. e. the well-known expatriate Lithuanian artists and thinkers) and analyzes the aspects, in which the letters might be of interest to an ordinary reader. The author notes that A. J. Greimas and A. Kašubienė’s confessions on their relations with their spouses turn into philosophical cogitations on the relations between the man and the woman as a whole; talking about oneself becomes a pretext for philosophizing on the issue of what one’s “ego” is, in which regard both interlocutors reach a complete consensus in their discussion of life and death; the telling about one’s endeavors become a discussion of the meaning of all the works done. The cogitations of the private life continuously intertwine with the reflections of the public life, i. e. the works done and sometimes with the peripeteia of the political life. The letters are a treatise of the worldly wisdom of sorts, reminiscent of the antique works on “practical philosophy” and the philosophical essays or aphorisms of the 17th century: nothing is elaborated consecutively, the ideas ricochet from one subject to another however the insights are quite deep: they are not invented but lived through decades. The “treatise” is written not in the form of a monologue, but as a live, pulsating and passionate dialogue. Those are conversations between two partners, equal intellectually and existentially, who continue each other’s ideas, comprehending that he/she is mostly concerned with thinking over his/her own activities and wishes to be heard by the interlocutor.
