Paukščių akimis : sakymo struktūra tam tikros rūšies geografiniuose žemėlapiuose

LTVos prieš dešimtmetį įvairių humanitarinių mokslų dėmesio centre atsidūrė vizualieji tekstai, nepatenkantys į tradicinės meno istorijos akiratį. Šis reiškinys buvo pavadintas "iconic turn" ("ikonografinis posūkis"). Šiame straipsnyje, sekdamas mokytoju Algirdu Julium Greimu, autorius analizuoja ekstraestetinio vizualinio teksto žanrą. Sąvoka "vaizdas iš paukščio skrydžio" buvo sukurta gerokai anksčiau, nei žmonės pakilo į orą. Beveik visuose senuosiuose planuose iš paukščio skrydžio vaizduojami žemės fragmentai, į kuriuos žvelgiama iš padėties, kuri tuo metu, kai tie planai buvo kuriami, žmogui buvo neįmanoma. Vadinamasis "vaizdas iš paukščio skrydžio", nors, atrodo, turėtų priklausyti mimetiniam diskursui, šiuo atveju - kaip dažniausiai ir būna - yra ne kas kita kaip semiotinės konstrukcijos rezultatas. Žemėlapiuose iš paukščio skrydžio pirmiausia suponuojamas ortogonalus, t. y. vertikalus, žvilgsnis į vaizduojamą fragmentą, o paskui žvelgiama įstrižai. Nagrinėjant seniausių žemėlapių "iš paukščio skrydžio" pavadinimus, pastebima, kad keletą amžių nebuvo jokio specialaus termino, įvardijančio šią kartografinio diskurso rūšį. Atrodo, kad tiksliausias vartojamas terminas - bent jau kalbant apie Romos miestą - buvo "prospectus". Posakis "vaizdas iš paukščio skrydžio", taikomas nagrinėjamiems kartografiniams diskursams, yra kur kas daugiau nei paviršutiniška metafora. Jis perteikia šios rūšies vizualiojo teksto sakymo struktūros esmę. Kaip tik ta struktūra galima paaiškinti, kodėl posakis "vaizdas iš paukščio skrydžio" nuo XVIII a. vidurio taip sėkmingai prigijo ir kitose Europos kalbos.Reikšminiai žodžiai: Julius Greimas; Ikonografinis posūkis; Vizualinio teksto skaitymas; Kartografinio teksto semiotika; Vizualus tekstas; žemėlapis; Nuotrauka; Adresatas; Visual text; Map; Photograph; Addressee.

ENJust a decade ago, visual texts which do not get into the range of vision of traditional art history found themselves in the focus of liberal arts. This phenomenon was called the iconic turn. In this article, following his teacher Algirdas Julius Greimas, the author analyses the genre of the extra-aesthetic visual text. The notion “bird’s eye view” was coined much earlier than people rose into the air. Almost all ancient plans from the bird’s eye view depict the fragments of land from the position that had been impossible for the human being at the time, when these plans had been drawn. The so called “bird’s eye view”, which should seemingly belong to a mimetic discourse, in this case, as it generally happens, is none other than the outcome of semiotic construction. Maps from the bird’s eye view first of all presuppose the orthogonal, i.e. vertical view to the fragment being depicted, and then the view falls diagonally. While examining the titles of the oldest maps “from the bird’s eye view”, it was noted that for several ages there has been no special term to describe this type of cartographic discourse. It seems that the terms used the most accurately, at least when speaking about the city of Rome, was prospectus. The locution “from the bird’s eye view” applied to the cartographic discourse in question rather surpasses the superficial metaphor. It conveys the essence of the delivery structure of the visual text of this type. This structure in particular may be used to explain why the locution “bird’s eye view” has so successfully caught on in other European languages since the middle of the 18th century.