Pradmės ir baigmės fazės – kaip savęs supratimo kelias Antano Baranausko "Dienoraštyje"

LTXIX a. lietuvių literatūroje subjektas kaip „aš-sau“ siekia per atminties formą – rašto darbus (dienoraščio rašymas) – įtvirtinti savąjį identitetą. Taigi „aš-sau“ savikūra atsiranda iš pasirinktos dienoraštinės pasakojimo perspektyvos, kurioje pasakotojo tapatybė transformuojasi į personą/ individą/ „aš-sau“ subjektą. Šiuo straipsniu ir siekiama atskleisti, kad XIX a. Lietuvos literatūroje esama ir asmeninės savivokos, autentiško išgyvenimo ir individualaus patyrimo. Šiame kontekste į centrą iškyla asmeniškai išgyventą įvykį pasakojantis ir vertinantis save subjektas, vadinamasis „aš-sau“ subjektas. Straipsnyje nagrinėjama Baranausko „Dienoraščio“ pradžia ir pabaiga leidžia išskleisti dienoraščio tekste užčiuoptas vidines subjekto būsenas, jas aptarti interpretacijos linkme. Pradmės fazė suvokiama kaip intelektinės ir dvasinės problemos sprendimas, t. y. kas privalėjo įvykti, kol individo gyvenimui atsirado galimybė pradėti keistis į prasmę turinčią istoriją. Baigmės fazė traktuojama kaip atsakymas į klausimą, koks tampa žmogus, perėjęs visą (ar dalį) savo gyvenimo reikšmių sistemą. Taigi ši fazė rodo, į ką transformavosi individas. Straipsniu norima parodyti, kad būtent iš Baranausko „Dienoraščio“ teksto pradmės ir baigmės fazių galima sąlygiškai konstatuoti, kokie savipratos rėmai buvo XIX a. Lietuvoje, į kokias koherencijos struktūras tuo laikotarpiu buvo įsirašoma.Atlikta analizė rodo, kad pradmės kelią Baranausko savipratai suteikia pasaulis, subjekto suprantamas kaip begalybė, kurios menka dalimi jaučiasi esąs. Tokia saviprata susijusi ir su krikščioniškuoju mentalitetu. Tokiam reiškiniui pavadinti galima įsivesti autoidentifikacijos terminą. Baigmės fazės kelią užbaigia savirealizacija: rašantysis turi tikslą – išsivaduoti iš „kalėjimo“ ir įstoti į seminariją, tačiau jis turi susitaikyti ir su pasauliu, ir su sąžine. Baranauskas pats negali įgyvendinti savo tikslų, todėl šioje fazėje atsiranda bendruomenės nariai, kurie ir padės įveikti susidariusias kliūtis. Taigi savipratos kelią rašančiajam, XIX a. žmogui, suteikė subjektyvus savojo „aš“ vertinimas (pvz., menkumo problema). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baigmės fazė; Baranauskas; Dienoraštis; Pradmės fazė; Saviprata; XIX a. poezija; A diary; Baranauskas; End phase; Poetry of the XIXth century; Self-understanding; Start phase.

ENIn the nineteenth century Lithuanian literature, the subject "I to myself" seeks to establish its own identity via a particular form of memory - written work (a diary). Thus, the self-creation of "I to myself" stems from the chosen diary perspective, in which the narrator's identity transforms into the subject of a person / an individual / "I to myself". This article aims at revealing that in the nineteenth century Lithuanian literature there is personal self-understanding, authentic experiences and individual knowledge. In this context, the focus is concentrated on the subject telling a personally experienced event and evaluating him/herself, the so-called "I to myself" subject. This article by examining the beginning and the end of Baranauskas' diary allows revealing the inner states of the subject and to interpret them. The start phase is conceived as a solution to an intellectual and spiritual problem, i.e. what had to happen before the individual's life started changing in the direction of a meaningful story. The end phase is viewed as an answer to the question what remains of a person having travelled the whole or the major part of his life path. Thus, this phase shows what an individual had transformed into.This article seeks to demonstrate that it is from the start and end phases of the text of Baranauskas' diary that one can make an assumption about the frames of self-understanding existing in Lithuania of the 19th c., to what coherence structures the subject was subscribed. The analysis shows that the start phase is provided to Baranauskas' self-understanding by the world, which he understands as an infinity, of which he is only a minute part. Such self-understanding is associated with Christian mentality. The term "autoidentification" can be used to describe this phenomenon. The end phase is completed by the fulfilment: the writer has a goal to get free and enter the Seminary; however, he must come to terms with the world, and with conscience first. Baranauskas himself cannot achieve this goal; that is why community members who will help to overcome the existing obstacles appear. Thus the way to self-understanding of the writing person in the nineteenth century was provided by the assessment of one's own subjective self (for example, the problem of self-debasement). [From the publication]