Teksto semantinis branduolys, klasifikacija ir struktūra

LTTradicinį tekstų skirstymą sudaro trys svarbiausi tipai: pasakojimas, aprašymas, samprotavimas. Nors jų skirtumai akivaizdūs, tačiau loginis skirstymo pagrindas yra neaiškus. Gal dėl to jie kartais painiojami. Straipsnyje siekiama šį skirstymą logiškai pagrįsti remiantis teksto branduolio sąvoka. Branduolio centrą sudaro objektas (dalykas), todėl tekstus galima skirstyti atsižvelgiant į objektą dichotominės klasifikacijos būdu. Pirmiausia materialumo pagrindu tekstai skiriami į materialius ir nematerialius (samprotavimas). Antroji pakopa - lokacijos pagrindu materialieji objektai skirstomi į erdvinius (aprašymas) ir neerdvinius (pasakojimas). Branduolyje glūdi, iš jo rutuliojasi ir kiti gelminės struktūros elementai: dalykas, problema, tikslai, kurie plėtodamiesi tampa teksto turiniu, materialia substancija - įvykiais, vaizdais, argumentais ir kt. Šie randa išraišką paviršinės struktūros sluoksniuose, jų elementuose - žanrinėje sandaroje, stiliuje, leksinėje ir gramatinėje raiškoje, grafiniame pavidale. Visi teksto elementai yra susieti tam tikrais ryšiais ir sudaro konkrečią struktūrą, kurioje svarbiausi yra santykiai. Juos lemia teksto branduolyje esantis objektas (dalykas). Pasakojimą struktūruoja laiko santykiai, aprašymą- vietos, samprotavimą- priežastingumo. Be abejo, teksto elementus sieja ir kitokie santykiai, tačiau šie yra esminiai, struktūruojantys visą tekstą. Aptariamųjų tekstų pavadinimas literatūroje įvairus: teksto tipas, retorinis teksto tipas, teksto organizavimo forma. Siekiant atskleisti svarbiausią teksto ypatumą tikslingiausias terminas būtų - struktūrinis teksto tipas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tekstų klasifikacija; Struktūrinis teksto tipas; Giluminė struktūra; Paviršinė struktūra; Text classification; Structural text type; Deep structure; Surface structure; Teksto branduolys; Gelminė struktūra; Pasakojimas; Aprašymas; Samprotavimas; The textual nucleus; Structural textual types; Narrative; Description; Considerations.

ENThe article deals with the traditional structure of textual typology. The criterion of classification is based on the object (i. e. theme). The object with other elements makes the textual nucleus which contains the initial elements of the text. The deep structure of the text depends on the object in the centre of the nucleus. The object conditions the relationship among the constituent parts of each type: the narrative is structured according to the relations of time, the description - according to spatial relations, the considerations - according to the cause-and-effect relations. The surface structure of the text depends on the communicative aims contained in the nucleus which determines the features of genre and style. As texts are different in their structure, it is proposed to call them structural textual types. [From the publication]