LTStraipsnyje analizuojama ir kritikuojama T. Narbutui skirta istoriografinė tradicija, teigianti jį buvus istorinių šaltinių falsifikatorių. Siekiama parodyti, jog nė vienam autoriui nėra pavykę pagrįsti, kad T. Narbutas būtų sufalsifikavęs nors vieną dokumentą. Atvirkščiai, straipsnyje akcentuojama, kad jis įdėjo daug pastangų šaltinių paieškai, jų publikavimui, istorijoje ieškojo tiesos. Daroma išvada, kad T. Narbutas buvo nekritiškas ir nepakankamai kvalifikuotas istorikas, naudojęs ir skelbęs taip pat ir nepatikimus šaltinius ar juos klaidingai interpretavęs. Teigiama, kad tinkamiausia T. Narbutą būtų įvardyti kaip vieną pirmųjų Lietuvos istorijos paraistorikų. Akcentuojama, kad neistoriški šaltiniai T. Narbuto buvo paimti iš XVII-XVIII a. bajoriškų ir dvasiškių silva rerum. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Teodoras Narbutas (Teodor Narbutt); Istoriografija; šaltiniotyra; Falsifikatai; Theodor Narbut; Historiography; Source Studies; Forgeries.
ENThe paper deals with analysis and criticism of the historiographie tradition about T. Narbutas, which maintains that he falsified historic sources. An attempt is made to show that no author could prove that T. Narbutas falsified even a single document. On the contrary, the author of the paper stresses that Narbutas put much effort searching for sources and publishing them and sought truth in history. The author draws a conclusion that T. Narbutas was uncritical and insufficiently skilled as a historian; he also used and published unreliable sources or misinterpreted them. T. Narbutas could be named as one of the first parahistorians of Lithuanian history. It is emphasized that T. Narbutas used non-historic sources taken from silva rerum of the noble and clergy of the 17th-18th centuries. [From the publication]