Riba tarp šiapus ir anapus bei ją ženklinantys simboliai lietuvių tautosakoje ir frazeologijoje

LTOrientacija erdvėje nuo seniausių laikų priklauso prie esminių žmonių potyrių. Paprastai pažįstama, sava erdvė, erdvė, kurioje gyvenama, yra konotuojama teigiamai, o nepažįstama, svetima, laukinė erdvė – neigiamai. Remiantis šia pirmine dviejų erdvių skirtybės samprata, šiame pranešime keliama hipotezė, kad lietuvių kultūroje egzistuoja tam tikri pasikartojantys simboliai, ženklinantys ribą tarp savos ir svetimos erdvės. Todėl pagrindinis šio straipsnio tikslas – nustatyti, ar lietuvių tautosakoje ir kalboje (konkrečiai frazeologijoje) galima kalbėti apie ribos simbolius ir ar jie sutampa tautosakiniame ir frazeologiniame pasaulėvaizdžiuose. Šiame pranešime remiamasi Maskvos ir Tartu semiotikos mokyklos atstovo Jurijaus M. Lotmano išplėtota semiotinės erdvės teorija ir dvi erdves skiriančios ribos apibrėžimu. Simbolio sąvoka taip pat pasiskolinta iš Maskvos ir Tartu mokyklos teoretikų: simbolis čia traktuojamas kaip tekstas – t. y. kaip baigtinis, sąlyginai uždaras semiotinis konstruktas, galintis išsaugoti, generuoti ir perduoti tam tikrą informaciją. Nagrinėjamame kontekste ribos simboliu vadinamas tekstas, reiškiantis šiapusinę ir anapusinę erdves skiriančią ribą kartu su visomis jos teikiamomis galimybėmis ir pavojais.Atliktas tyrimas leidžia daryti išvadą, kad lietuvių tautosakoje ir frazeologijoje iš tiesų egzistuoja simboliai, aiškiai paženklinantys šiapusinio žmonių ir anapusinio pasaulių sankirtos vietas. Juos sąlygiškai galima suskirstyti į kraštovaizdžio objektus (vanduo, kalnas, akmuo, giria, medis, kelmas, laukas) ir statinius (įskaitant namo dalis) (pirtis, jauja, durys, slenkstis, langas, kaminas, tvora, šulinys, tiltas). Pasakose ribos simboliai dažniausiai ženklina žmonių ir dievybių susitikimo ar susikirtimo vietas arba rodo kelius ir būdus patekti į kitonišką pasaulį. O kalboje jau atsiranda ir kitų dimensijų: gyvenimo ir mirties riba, pražūtis, kartais tiesiog fizinė ar laiko riba, vedybos. Apibendrinant galima būtų teigti, kad minėti ribos simboliai tautosakoje ir kalboje ženklina perėjimais vienos erdvės/pasaulio/būsenos/laikotarpio į kitą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Frazeologija; Riba; Ribos simbolis; Semiotika; Tautosaka; Boundary; Folklore; Phraseology; Semiotics; Symbol of boundary.

ENThis research paper examines border marking symbols in Lithuanian folklore and phraseology. The research strategy is based on the semiotics theory developed by Yuri M. Lotman, which states, that human thinking tends to segment the space into the own and the alien, into safe and dangerous and to construct the own world view according to this segmentation. Between these two spaces there lies a border. The carried out study has shown that there are specific symbols in Lithuanian fairy tales that mark the border between the world of human beings and the world of non-human creatures. The border symbols can be divided into two larger groups: (1) landscape objects such as water, mountain, stone, forest, tree, tree stub, field and (2) buildings including their parts: bathhouse, barn, door, sill, window, chimney, fence, well and bridge. There are border places in the fairy tales, where human beings can meet God, Devil and other deities, make their fortune, lose everything or find the way into another (magic) world. The same symbols are components of phraseological units, but the language opens other dimensions of this meaning: the border between life and death, ruination and passing, but also rich possibilities to gain wealth and treasure. Some of these symbols contained in the phraseological units mean simply the physical or temporal border or even marriage as a change in the social and family status. [From the publication]