Šiaulių klebono Petro Tarvainio "Linksmas pasveikinimas" : XVII a. lokalinės istorinės atminties pavyzdys

LTStraipsnyje atliekamas mikroistorinis tyrimas. Atkreiptas dėmesys į įvykius, kurie neišsiskiria nei savo svarba, nei mastais visuotinėje ir net Lietuvos istorijoje. Tačiau jie jau vyksmo metu įgijo simbolines, o kai kuriais atžvilgiais ir semantines prasmes, bei buvo įamžinti literatūriniame kūrinyje. Analizuojamas Šiaulių klebono, Joniškio dekano Petro Tarvainio (1580-1590 - 1636 m. pab.-1637 m. I pusėje) 1634 m. išleistas "Linksmas pasveikinimas" {Przywitanie wesołe), skirtas naujai pastatytos Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios pašventinimui bei šlovinantis Žemaičių vyskupą Jurgį Tiškevičių. "Linksmas pasveikinimas" priklauso salutationes ir gratulationes — tai panegirikai priskirtina poezijos forma. Toks kūrinys turėjo užtikrinti giriamojo "amžiną šlovę", tapdamas tarsi kolektyvinės atminties forma, per kurią individai ir socialinės grupės siejosi su praeitimi. Didžiausias dėmesys skiriamas šlovinti vyskupų "ganytojišką išmintį", jų bei pasauliečių fundatorių žemiškuosius darbus. "Linksmame pasveikinime" apdainuojama tai, kas vyksta čia ir dabar, nors galima aptikti istorinių įvykių aprašymų ar bent atskirų užuominų. Pasveikinimo autorius išskiria tokius socialinius sluoksnius: aukščiausioji katedrinė dvasininkija ir parapijos klebonas, pasauliečiai senatoriai, bajorija ir liaudis, kurie atlieka savitas funkcijas. Linksmame pasveikinime" susipynę įvairūs kultūriniai klodai [religinis, literatūrinis, istorinis, netgi pilietinis], daugybė šaltinių [antikinių, biblinių, žodinės istorijos ir pan.]. Vietinės reikšmės įvykis P. Tarvainio dėka tapo reikšmingas Žemaičių vyskupijai, ir ilgainiui įgijo "sunormintos praeities statusą". [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lokalinė istorinė atmintis; Katalikų bažnyčios Lietuvoje istorija; History of GDl; Local historical memory; History of Roman catholical church in Lithuania; Kultūrinė atmintis; Šiaulių Šv.; Petro ir Pauliaus titulo bažnyčia; Petras Tarvainis; Literatūros žanras salutationes; "Linksmas pasveikinimas"; Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius; Vilniaus jėzuitų akademija; 17 amžius; Cultural memory; Sis Peter and Paul Šiauliai church; Petras Tarvainis; A form of laudation poetry; "A Merry Salutation"; Jurgis Tiškevičius; Bishop of Samogitia; 17th century.

ENThe paper deals with micro-historical research, Events of no significance or consequence in the context of global history or even the history of Lithuania are addressed. Despite that they gained a symbolic and to some extent even a semantic meaning already in the time they occurred and were recorded in a piece of literature. The work under analysis is "Linksmas pasveikinimas" (Merry Salutation) of Petras Tarvainis (1580-1590-1636 end- 1637 I half), Rector of Šiauliai and Dean of Joniškis, published in 1634 and dedicated to consecration of the new-built church of Sts Peter and Paul in Šiauliai and glorifying Jurgis Tiškevičius, bishop of Samogitia. "Linksmas pasveikinimas" pertains to salutationes and gratulationes, which are a form of laudation poetry. The work was intended to guarantee everlasting glory of the person praised thus becoming as if a form of collective memory through which individuals and social groups pertain to the past. Its main aim is to glorify pastoral wisdom of bishops, their deeds as well as those of worldly benefactors. "Linksmas pasveikinimas" praises what is happening here and now, meanwhile portrayal of historical events or particular allusions can be traced. The author of the work under analysis identifies the following social layers: clergymen of the highest, cathedral, rank and the parish dean, secular senators, landed nobility and common people who perform their own functions. Various layers of culture (religious, literary, historical, even civic), plenty of sources (antique, biblical, oral history, etc.) are intertwined in "Linksmas pasveikinimas". P. Tarvainis contributed that the local event gained significance for the Samogitian diocese and "the status of the formalised past" in the course of time. [From the publication]