Pasaulis iš žvilgsnio ir garso : Vlado Braziūno ir Leonardo Gutausko poezijos sąskambiai

LTVlado Braziūno ir Leonardo Gutausko poezija teikia progą atskleisti poetinio kalbėjimo kaip rodymo ir įvardijimo veikmę, pasekti, kaip eilėraštyje koreliuoja vizualusis ir žodinis pradai. Regimybės, vaizduotės ir kalbos sankirtos tašku, estetinės apercepcijos postūmiu siūloma laikyti suvokimą apie tai, kas yra kūriniška, harmoninga, tvaru, kas, remiantis kultūrine-kalbine matrica, meniniu vaizdu eilėraštyje persiklosto į paveikų žodinį ir vaizdinį kompleksą. Vizualaus ir žodinio pradų sandūroje raiškiai pasirodo kraštovaizdžio ritmiškumas, atsiskleidžia vietos ir kalbos ryšys. Ritmas kraštovaizdį iškelia į meninio teksto lygmenį. Kraštovaizdžio veikiama poetinės kalbos ritmika, provaizdžių, landšafto formantų modeliuojamas pasaulio suvokimas ir autochtoniška kalbos bei žemės kalbos sutaptis atskleidžia filotopijos reikšmes poetų kūryboje. Toponimai, hidronimai sujungia kalbos ir kultūrinį, istorinį landšafto diskursus. Mitologinis mąstymas, archajiška erdvės suvokimo struktūra bei tiesiogiai su vardo suteikimo aktu sutampanti poeto misija Braziūno ir Gutausko poezijoje pristatomi kaip simbolinių mąstymo formų - kalbos ir mito - pavyzdžiai, o mitologizuotas tikrinio vardo įkuriamas savos erdvės kontinuumas - kaip įtvirtinantis vietos ir žodžio ryšį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kraštovaizdis; Rimas; Vizualumas; Mitologinė sąmonė; Kalba; Landscape; Rhythm; Visuality; Mythological conciousness; Language; Braziūnas; Gutauskas; Ritmas; Kalba.; Braziūnas; Gutauskas; Mythological consciuosness.

ENIn this paper the interaction between visual and verbal origins of the poetry is discussed by comparing eloquent examples from Vladas Braziūnas and Leonardas Gutauskas‘ lyric. The rhythmical organisation is seen as grounding the syncretic interaction of place (locus) and language, and offering an opportunity of visual aesthetic aperception, symmetrically expressed in poetry. Poetic speech renders not only visual, but cultural and historical discourse of landshaft as well. Rhythm gives to landscape the dimension of an artistic discourse. Rhythmical order of the poetic speech, which is affected by the landscape, world out-look, emerging from landscape shapes (formants), and the coincidence of the language and autochthonous place (locus) reveals the meaning of philotopy (i.e. love of the place) in authors‘ poetry. Symbolic systems of language and myth are shown as also taking their part in poetic creation - nomination and performation - by archaic perception of the space structure and capability to name the things. [From the publication]