Prarastojo rojaus mitas Antano Škėmos apysakoje "Saulėtos dienos"

LTStraipsnyje sprendžiama kolizija, ar Antanas Škėma – aršiausias utopinio nostalgiškumo priešininkas lietuvių išeivijoje, pats buvo laisvas nuo romantinės tradicijos ir paveldėtų įvaizdžių. Remiamasi hipoteze, kad viena svarbiausių idėjinių ir struktūrinių atramų jo kūryboje yra prarastojo rojaus mitas, ir kad apysakoje „Saulėtos dienos“ (1952) mitine erdve tampa Ukraina, iškylanti kaip istorinės tikrovės alternatyva. Straipsnyje ieškoma pasikartojančių figūrų ryšio su giliąja semantine struktūra ir Šventojo Rašto intertekstu, kuris laikomas prasmės generavimo šaltiniu. Svarbiausi apysakos įvaizdžiai – sodas, medis, upė, angelas – susijungia į koherentišką struktūrą ir atskleidžia skirtingus prarastojo rojaus mito aspektus, susijusius su gyvenimo, mirties, amžinybės ir įsivaizduojamos būties reikšmėmis. Apysakos pabaigoje atsisveikinama su romantizmo idealais ir sukuriamas košmariškas žmogaus be iliuzijų / šiuolaikinio demono paveikslas. Prieinama prie išvados, kad Škėmos poetikai tinka neomitologizmo, o kūrybiniam metodui – nostalginio tragizmo sąvokos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antanas Škėma; Apysaka "Saulėtos dienos"; Biblija; M. Lermontovo „Demonas“; Mitas; Modernioji literatūra; Neomitologizmas; Prarastas rojus; Romantizmas; Semantinė opozicija; Utopija; Antanas Škėma; Lost paradise; M. Lermontov's "Demon"; Modern literature; Myth; Neo-mythologism; Novella "Sunny Days"; Romanticism; Semantic opposition; The bible; Utopia.

ENAntanas Škėma was the strongest opponent of "utopian nostalgia" in Lithuanian literature. However, in spite of his own declarations, his Oeuvre is related to some romantic topics. One of the most important ideational and structural centres in Škėma’s writing is the myth of paradise lost. For him, the nature of Ukraine, emerging as an alternative to the historical reality, is such an utopian and mythological space. The article aims at revealing the interaction between the level of figures and the deep semantic structure in sequence novellas "Sunny Days" (1952). Reconstructing events of his far away childhood, Škėma not only creates them anew but also sees them from the nihilistic tragic perspective, which is characteristic of the late twentieth century. The look that reveals the absurdity of history turns the nostalgia of childhood into the tragedy of hopeless modern man. The end of the story expresses a farewell to Romantic ideals – love and mythological beings among them. Images of the garden, the tree (fruitier), the river, and the angel are considered to be representations of existential meanings, i.e. the eternity, human being, death, virtual reality. The article concludes that Škėma’s point of view could be defined as nostalgic tragedy. His poetics is labeled neo-mythologism. [From the publication]