Vietovardžių aktualizacija laisvųjų stilių tekstuose

LTDalykinių stilių (administracinio, informacinio, mokslinio) tekstuose, kur kalbinė raiška itin automatizuota ir stilių normos yra gana griežtos, vietovardžiai paprastai turi tik informacinę paskirtį, vartojami tiesiogine reikšme, neįgyja konotacijų. Kitaip yra vadinamųjų laisvųjų stilių (šnekamojo, meninio ir daugelio publicistinio stiliaus žanrų) tekstuose: juose vietų vardų teikiamą pagrindinį turinį gali nusverti papildomoji informacija, būna aktualizuojama vietovardžio raiška, prasmė (etimologija, vidinė forma), vietos istorija, vietos vardas pavartojamas netiesiogine reikšme (paprastai kaip antonomazija, simbolis) ir kt. Vietovardžio aktualizacijoje yra artimai susiję du dėmenys: žodis (jo garsinė sudėtis, daryba, semantika) ir tuo žodžiu pavadintos vietos įvaizdis. Skirtini trys aktualizacijos atvejai: 1) pateikiama ne oficialioji, o kokia nors kita vietovardžio forma (pvz., deminutyvinė), 2) vietovardį aktualizuoja kontekstas, pavartojimo būdas (pvz., įvairios metonimijos atmainos), 3) vietovardis vertinamas tiesiogiai, dėmesys į jo raišką ar / ir į prasmę atkreipiamas metakalbiniu komentaru. Metakalbiniai komentarai paprastai sakomi su vietovardžiais kurių ypatingesnė garsinė sandara, aiški daryba, ir su vardais tokių vietų, kurių įdomi istorija, savita, graži gamta, ypatingas vaidmuo valstybės ar kalbėtojo (autoriaus) gyvenime. Komentarai esti nevertinamieji (jais tik atkreipiamas dėmesys į vietos vardo raišką ar semantiką) ir vertinamieji (jais vietovardis ar juo pavadinta vieta vertinami teigiamai arba neigiamai). Savo krašto, savos kalbos vietovardžių aktualizācija tekstuose yra vienas iš kalbos sistemos realizacijos atvejų, rodančių leksinės stilistikos nacionalinį savitumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vietovardis; Aktualizacija; Laisvieji stiliai; Metakalbinis komentaras; Toponym; Actualization; Informal styles; Metalinguistic comment; Stilistika; Vietovardžiai.; Metakalbinis komentaras.; Stylistics; Toponyms; Metalinguistic comment.

ENThe language in the texts of formal style (administrative, informational, scientific) is very automated and the norms of style are quite strict, so the toponyms usually have only informational purpose, they are used only in their direct meaning and do not acquire any connotation. The situation is quite different in the texts of informal style (colloquial, publicist genres, etc.): here the direct content of toponyms may be overweighed by additional information; the expression and meaning (etymology, the inner form) and the history of a place are actualized; a place-name is used in its indirect meaning (usually as an antonomasia, a symbol), etc. Two components are closely connected in the actualization of a toponym: a word (its phonic composition, formation, semantics) and an image of a place evoked by this word. Three cases of actualization are singled out: 1) an informal, different form of a toponym is presented (for example, the diminutive one); 2) the toponym is actualized by a context, way of usage (for example, different métonymie varieties); 3) the toponym is valued directly; its expression and/or its meaning are addressed by a metalinguistic comment.Metalinguistic comment is usually used with place-names with a specific phonic composition and clear formation, with the names of places with interesting history, peculiar and picturesque nature, and important role in the life of the country or the speaker (the author). In terms of value, the comment may be neutral (focusscd on the expression or semantics of a particular toponym) or positive/negative (the toponym or a place designated by it are evaluated positively or negatively). The actualization of the toponyms of the native country and native language in the texts is the case of realization of the language system, helping to reveal the national specificity of lexis and stylistics. [From the publication]