Tautinė Gelvonų ir Bagaslaviškio parapijų padėtis 1863-1915 metais

LTPanaikinus baudžiavą buvo sudarytas didelis Gelvonų valsčius, priklausęs Vilniaus apskričiai. Jo ribose buvo trys maži miesteliai - Gelvonai, Bagaslaviškis ir Čiobiškis. Straipsnio tikslas - aptarti Gelvonų ir Bagaslaviškio parapijų gyventojų tautinius santykius nuo 1863- 1864 m. sukilimo ligi Pirmojo pasaulinio karo. Vilniaus vyskupija buvo daugiatautė, vyravo mišrios parapijos, kuriose daugumą sudarė lietuviai, baltarusiai ar lenkai. Tokia padėtis parapijose nuolat kito dėl lietuvių slavėjimo - baltarusėjimo arba lenkėjimo. 1890 m. Gelvonų valsčiuje, be Čiobiškio seniūnijos, gyveno 7 237 valstiečiai ir miestelėnai. Iš jų lietuvių buvo 6 213 (arba 85,9%), žydų - 500 (6,9%), rusų - 276 (3,8%) ir lenkų - 248 (3,4%). Tiesa, bajorų luomo gyventojai čia nepriskaičiuoti, todėl lenkų turėjo būti šiek tiek daugiau. Valsčius šliejosi prie naujai susidarančio sulenkėjančių lietuvių arealo, kuris radosi į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Tautinė Gelvonų ir Bagaslaviškio parapijų padėtis priklausė ne tiek nuo etninių gyventojų savybių, kiek nuo lietuvių ar lenkų kalbų vartojimo bažnyčiose tradicijos, kuri susiklostė dėl dvasininkų ir bajorų luomų viešpatavimo ir jų kalbos prestižo įtvirtinimo visuomenėje. Straipsnyje aptariama Vilniaus vyskupo ir minėtose parapijose dirbusių kunigų, grafo Gustavo Pliaterio pozicija dėl lietuvių kalbos vartojimo bažnyčiose. Stingant pasaulietinės lietuvių inteligentijos periferijoje, konfesinė inteligentija buvo svarbiausias lietuvybės veiksnys šiose parapijose.Reikšminiai žodžiai: Gelvonai; Bagaslaviškis; Parapijos; Lietuvių ir lenkų santykiai; Rusijos tautinė politika; Tautiniai santykiai; Lietuvių-lenkų santykiai; Kunigai.

ENAfter the abolition of bondage, large Gelvonai volost was made, which belonged to the Vilnius County. There were three small towns - Gelvonai, Bagaslaviškis and Čiobiškis within its limits. Purpose of the article is to discuss ethnic relations between Gelvonai and Bagaslaviškis parish population from the uprising of 1863 - 1864 until the First World War. Diocese of Vilnius was multinational, mixed parishes were predominant, where majority made the Lithuanians, Belarusians and Poles. Such situation was constantly changing because of Slavism of Lithuanians - Belarussism or Polonization. In 1890, Gelvonai volost, without Čiobiškis ward, had 7237 the peasants and townspeople living. 6213 were Lithuanians (or 85.9%), Jews - 500 (6.9%), Russians - 276 (3.8%) and Poles - 248 (3.4%). In fact, nobleman caste people are not included here, thus the number of Poles had to be a little bit higher. The volost adjoined to the newly emerging range of Lithuanians who were being polonized, which was found in the north-west of Vilnius. National situation of Gelvonai and Bagaslaviškio parishes depended not only on the ethnic characteristics of residents, but on the church tradition on using Lithuanian and Polish language, which arose due to domination of clergy and nobleman caste and entrenchment of their language status in the society. The article discusses the position of bishop of Vilnius, the priests who worked in parishes, Count Gustav Pliateris concerning the use of the Lithuanian language in churches. Due to the lack of Lithuanian intelligentsia in periphery, the confessional intelligentsia was a key factor of Lithuanization in these parishes.