Įmintos tūkstantmečio mįslės : šventasis Brunonas Bonifacas, senovės baltai ir Lietuvos pasienis

LTAutorius įrodinėja dar M. Lomonosovo ir K. Matulaičio keltą hipotezę, kad senoji Rusia vardą gavusi nuo Rusos (Rusnės) upės Nemuno žiotyse, ir sieja tai su šv. Brunono Bonifaco misijos dokumentuose minima Rusia. Teigia, kad rusų ir apskritai slavų etnonimų kilmė baltiška. Pasak autoriaus, Europos civilizacijai formuojantis, nuo III iki IX a. į šį procesą aktyviai įsijungusios baltų genčių kultūros. Vakarų baltų skalvių daliai atsikėlus į Oderio-Vyslos žemupius, iki VI a. slavų gentys gavusios iš jų patį slavų vardą. Nuo VIII-IX a. skalvių gentis rusai kartu su Kuršių marių daniškais skandinavais kelėsi į Ladogą ir Pailmenę, o XI a. pr. kartu su Kaupo garnizono likučiais – į Kijevą. Pirmuoju atveju rytų slavams perkeltas baltiškas rusų vardas, antruoju – įtvirtintas Kuršių marių baltų-skandinavų vikingų /vytingių kilmingo kario pavadinimas витязь. Knygoje teigiama, kad šv. Brunonas Bonifacas 1009 m. nebuvo nužudytas lietuvių. Jo veiklos vieta – prie buvusio Dainių ežero (dabar – pelkės) Jurbarko savivaldybėje, tuometinės skalviškos Rusios laikinoje maksimalaus išplitimo į vakarus riboje su Lietuva. Jo mirties vieta – jau Lietuvos teritorijoje, kurią buvo užėmęs šv. Brunono Bonifaco pakrikštyto rusų (skalvių) vado Nautimerio brolis Sebedas, įsibrovęs iki Alsos įtekėjimo į Mituvą su tikslu praplėsti rusų (skalvių) – lietuvių „pasienio“ zoną savo naudai. Šv. Brunoną Bonifacą nužudė Sebedo kariai, t. y. rusai (skalviai).Reikšminiai žodžiai: Etnonimas; Kilmė; Senovės baltai; Pagonis; Misionierius; Krikščionybė; Ethnonym; Origin; Ancient Balts; Heathen; Missionary; Christianity.

ENThe author argues the hypothesis stated by Mikhail Vasilyevich Lomonosov and K. Matulaitis that Staraya Russa (Old Russia) received its name from Rusos (Rusnės) river in the fall of Nemunas and associates it with Russa mentioned in the missionary documents of Saint Bruno (Boniface) of Querfurt. It is stated that the origin of Russian and Slav ethnonym is Baltic. According to the author, in the formation process of European civilizations from the 3rd till 9th century, cultures of the Baltic tribes were actively integrated into this process. Until the 6th century Slavic tribes obtained the name of Slav when part of Western Balts’ Scalovians moved to Oder–Vistula lower reaches. From the 8–7th century Scalovian tribes together with Danish Scandinavians of Curonian Lagoon moved to Ladoga and Pailmenė, whereas at the beginning of the 11th century together with Kaup garrison others – to Kiev. In the first case the name was shifted to Eastern Slavs from Balts’ Russian name, in the second case – embedded from Balts of Curonian Lagoon –Scandinavian Vikings the title of the noble warrior of Vikings витязь. The book states that St. Bruno Boniface was not killed by Lithuanians in 1009. His activity place was near former Dainiai lake in Jurbarkas municipality, contemporary Scalovian Russia at the temporary boundary with Lithuania of maximum dissemination to the West. His place of death is already in the territory of Lithuania, which was occupied by the Sebed, brother of the Russian (Scalovian) commander Nautimer, who was christened by St. Bruno Boniface. Sebed intruded into the territory till the inflow of Alsa into Mituva with the aim of extending the Russian (Scalovian)–Lithuanian frontier zone on his own account. St. Bruno Boniface was killed by the warriors of Sebed, i.e. Russians (Scalovians).