Mergelė Marija : Žemaitės galingasis kūrybinės dvasios autoritetas ir vyriškoji smurto litanija

LTStraipsnyje nagrinėju kelis lietuvių rašytojos Žemaitės tekstus ir pateikiu pavyzdį kaip Žemaitė (galbūt nesąmoningai, tačiau užtikrintai) nukreipė savo kūrybiškumo projekciją į galingiausią moteriškosios dievybės simbolį krikščionybėje – Mergelę Mariją. Straipsnyje teigiu, jog toks instinktyvus judesys Žemaitei buvo būtinas, kad jos dvasiniame simboliniame suvokime atsirastų aukščiausiais dieviškasis autoritetas ne vyro, bet savo pačios lyties forma, galintis atspindėti rašančią moterį. Kitaip tariant, Žemaitė pademonstruoja, kaip moteriškasis dieviškasis autoritetas duoda leidimus moterims išreikšti savo pažiūras ir kūrybingumą griežtoje patriarchalinėje aplinkoje, Žemaitės atveju – rašyti. Taip pat straipsnyje teigiu, kad Žemaitė Mergelėje Marijoje ne tik instinktyviai užčiuopė archetipinę moteriškosios galios versmę, bet taip pat ir jos šešėlį (negatyviąją pusę). Šie Žemaitės instinktyvūs pajautimai yra nepaprastai svarbūs kalbant apie dieviškąją moterį ir jos reikšmę moterims įtvirtinant ir įteisinant asmeninę gyvenimiškąją patirtį ir ieškant moteriškojo dieviškojo modelio savajam subjektyvumui formuoti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mergelė Marija; Moteriškasis dieviškumas; Smurto litanija; Žemaitė; Female divinity; Litany of violence; Male litany of violence; Virgin Mary; Woman devine; Žemaitė.

ENIn this article, I analyse a few texts of the Lithuanian writer Žemaitė and give an example of how Žemaitė, perhaps unconsciously, but very resolutely, directed a projection of her creativity into the most powerful symbol of the divine woman in Christianity – the Virgin Mary. In this article I argue that such instinctive movement was essential for Žemaitė so that in her spiritual symbolical conception could originate the highest divine authority not in the male but in her own – female – sex form, which could reflect the writing woman. Žemaitė demonstrates how the female divine authority gives permission to women to express their views and creativity in the patriarchal surroundings, in Žemaitė's case – to write. I also argue that Žemaitė not only intuitively grasped the source of the archetypal female power in the Virgin Mary but also her shadow (the negative side ofthe Virgin Mary). These instinctive insights ofŽemaitė are critical when speaking about the divine woman and her significance for women in legitimising their personal life experiences, and in looking for the model ofthe female divine to form a woman's subjectivity. The female divine is the highest symbolic system, necessary for women to outweigh the patriarchal culture and its male divine symbols. [From the publication]