Garbė moteriškumo ir vyriškumo kūrime

LTŠiuolaikinėse garbės studijose garbė dažniausiai yra suvokiama kaip pagrindinis moralinės sistemos arba vertybių ramstis, tačiau ne kaip individo politiniai ištekliai, leidžiantys viešai pateisinti savo elgesį garantuojant reputaciją ir socialinę padėtį. Vakarų intelektualai užsimena apie garbę paprastai tik iš neoorientalistinės perspektyvos - dabartinės garbės ir gėdos kultūros yra siejamos su islamu ir musulmonais. Tačiau garbės ir gėdos kultūra gali būti išskiriama ir visuomenėse, išpažįstančiose krikščionybę. Garbė, garbės siekimas ar kova dėl garbės pripažinimo turi būti suprantama kaip "paprotinės" teisės reliktas ir taip ji yra siejama su patriarchaline kultūra. Garbė, kaip sudėtinė kultūros dalis, yra atskleidžiama nagrinėjant vyriškumo ir moteriškumo reprezentacijas. Analizuojant garbės nužudymo bei mačizmo fenomenus, parodoma, kad garbė, kaip galios strategija, sąlygoja hegemoninio vyriškumo ir moteriškumo viešas reprezentacijas. Tai leidžia tvirtinti, kad garbės "nematomumas" viešame diskurse dar nereiškia, kad garbė prarado reikšmę šiuolaikinių žmonių motyvacijoje. Straipsnio išvadose teigiama, kad moraliniai socialinės antropologijos "puritoniškumo" spąstai, etnocentrizmas ir garbės kultūros nutylėjimas bei išstūmimas iš visuomeninio gyvenimo yra tarp svarbiausių priežasčių, ribojančių svetimos, pirmiausia ne Vakarų kultūros prigimties supratimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Garbė; Garbės ir gėdos kultūra; Garbės nužudymas; Mačizmas; Vyriškumas; Moteriškumas.; Honor; Honor and shame culture; Honor killing; Machismo; Masculinity; Femininity.

ENThe article attempts to explore the notion of honour in modern societies. The article makes a basic proposition that a simple identification of honour with religion, namely, Islam is not correct. Honour is a system to create hierarchies. It is therefore, as a strategy of power, strongly present with machismo phenomenon in the majority of Christian countries. Honour is a relic of customary law and, therefore it is related to the legacy of patriarchy. The first part of the article deals with the concept of honour in social sciences. The minimalist definition refers to honour as a right to respect. It means that honour exists both subjectively and objectively. [...] There are two academic traditions in interpretation of honour: honour is defined as virtue and - as dominance/hierarchy. In both cases honour is considered as a value system which is gendered. Honour as virtue usually associated with women and honour as dominance / hierarchy - with men. Honour is "a cornerstone" in construction of gender identity and public representation of masculinity-femininity in so-called honour and shame societies. [...] The language of honour and shame is actually lost in the Western societies. There are considered eight reasons for incompatibility of traditional honour with the modern Western mentality in the second part of the article. Thus, the "last" Western idea of honour that was represented by a gentleman of Victorian epoch came to an end with the First World War. The Westerns preferred rather to neglect the honour culture than reform it.The practice of honour killing, i. e. "washing shame with blood", from a feminist perspective intersected with neo-orientalism is discussed in the third part of the article. The differences between the victim-perpetrator in honour killings and ordinary domestic violence are analysed. The hallmark of honour killing is a collective family matter. The part four is devoted to machismo phenomenon. Machismo is a set of personal traits, attitudes, and actions using by an individual against other to impose own superiority. Actually machismo is genderless however due to its public performance is usually associated with a man - macho. Machismo can be understood as a cultural standard by which many men rate their own masculinity. Machismo may have its own terminology particular to each other culture. Machismo can be analysed in the frame of both concepts of doing gender in everyday interaction with others (Candace West & Don Zimmerman) and gender displays - a performance/masquerade/ritual where people "play" their gender (Erving Goffman). Public representation of masculinity-femininity ironically reflects fundamental features of the social structure. In feminist and pro-feminist approaches machismo is usually used synonymously with sexism. At the same time a control of women is less important although significant in the performance of machismo. A woman may make a substantial contribution, even crucial, to the fight between men for symbolical or real power however she is usually not a central factor in the strategy of legitimisation of masculinity. [From the publication]