LTStraipsnyje yra aptariamas tridentinio sielovadininko formavimas(sis) Žemaičių vyskupijoje. Dvasininkijos gyvenimo pertvarka ir atnaujinimas – buvo viena esminių Katalikiškosios Reformos proceso krypčių. Reikalavimai tridentiniam sielovadininkui gali būti skirstomi į dvi pagrindines grupes. Pirma – buvo aiškūs nurodymai specifiniam dvasininko elgesiui ir gyvenimo būdui. Tam tikri nurodymai buvo teikiami ir išorinei dvasininko išvaizdai. Antras reikalavimas buvo, kad sielovadybininkas turėtų būtinų žinių ir apaštališką uolumą. Dvasininkas kasdieniame gyvenime turėjo išsiskirti tam tikrais skiriamaisiais luomo ženklais bei asketišku gyvenimo būdu. Reformos išvakarėse nešiojimas dvasininko luomui būdingų ženklų bei celibatas nebuvo visuotinai paisoma taisyklė. Dėmesys į kunigų gyvenimo ir elgesio detales vis labiau buvo telkiamas XVII a. I pusėje. Dažniausiai pasitaikančios kunigų gyvenimo ydos buvo girtuoklystė, godumas ir lupikavimas bei ,,negarbinga kalba“. Religinio gyvenimo intensyvinimas buvo viena iš Katalikiškosios Reformos rūpesčių. Labai svarbios buvo mokytumo ir uolumo savybės. Seminarijų steigimas paspartino kryptingą naujos dvasininkijos kartos formaciją, tačiau nebuvo vieningo standarto naujosios kartos kunigų lavinimui. Parankinė bibliotekėlė buvo svarbi poseminarinių studijų priemonė. Sielovadininkus kontroliavo dekanatai. Galima teigti, kad katalikiškoji reforma subrandino kokybiškai naują kunigų-sielovadininkų kartą. Savo išsilavinimu, gyvenimo būdu, išvaizda kunigai pamažu nutolo nuo visos bažnytinės bendruomenės.Reikšminiai žodžiai: Tridentas; Sielovadininkas; Žemaičių vyskupija; Trident; Parish priest; Samogitian diocese; Tridentinas; Sielovada.
ENIn its reformation decrees from various sessions, the Council of Trent emphasized the duty of a priest to be an exemplary shepherd guiding the people entrusted to him with the help of his "behaviour, speech and education". The formation of a pure, educated, earnest and pious priest became one of the leitmotifs of the activities of Samogitian bishops devoted to the Catholic Reformation - from Merkelis Giedraitis (1576-1609) to Jurgis Tiškevičius (1633-1649). The visitations and synods of the diocese enabled Bishop Merkelis Giedraitis to learn about the life of the clergy and to eliminate the practice of public concubinage, negligence of wearing the clerical costume, concentration of benefices, and delay of holy orders. The opening of the diocesan seminary of Samogitia in Vilnius, in 1581 had a significant effect - its activities determined the education of a new generation of clergymen. The short theology course at university or college ensured the required minimum of practical knowledge for a parish shepherd. During the first half of the 17th century, the bishops of Samogitia showed efforts to encourage the improvement of graduated priests with the help of the control system and the possibility to combine education with career possibilities. During that period the attention was also paid to the collections of books of parsons and their content. In the end, in his synod resolutions, Bishop Jurgis Tiškevičius elaborated the portrait of a good parish shepherd by adding strokes of modesty and diligence to it. That is how a Triden tine shepherd - a parish parson - became a fatherly patron of a local community and the first member of its "elite". In the 19th-20th centuries a teacher and a doctor finally joined the same ranks. [From the publication]