LTBrigitos Speičytės monografija, parengta daktaro disertacijos pagrindu, yra naujas požiūris į XIX a. Lietuvos literatūrą ir kultūrą. Lygiagrečiai analizuodama lietuvių ir lenkų kalba parašytus kūrinius, autorė ieško bendrų Lietuvos XIX a. kultūros plėtotės veiksnių bei vertybinių nuostatų, kartu stengdamasi atsekti senosios LDK ir Abiejų Tautų Respublikos kultūros modifikacijas, naujas tos kultūros paveldo recepcijos formas. Monografijoje pirmą sykį Lietuvos XIX a. lietuviški ir lenkiški tekstai analizuojami kaip integrali visuma. Beveik iki šių dienų buvo gajus įprotis skirstyti LDK literatūrą pagal kalbas: lietuvių, lenkų, kitakalbė lotyniškoji ir t. t. Speičytė apsibrėžia, kad LDK literatūrai priklauso lietuvių, lenkų, lotynų, baltarusių, hebrajų, jidiš, rusų, karaimų kalba parašyti tekstai, dalyvavę visuomenės kultūrinėje komunikacijoje. Monografiją sudaro: pratarmė, įvadas ir trys pagrindiniai skyriai: 1. Riteriškasis etosas Lietuvoje: pilietinio tautiškumo tradicija. 2. Žemdirbiškasis etosas: Lietuvos Arkadija. 3. „Metamorfozės etosas“: romantinio epo variantai. Taip pat pateikiamos išvados, 24 puslapių santrauka anglų kalba ir literatūros sąrašas, kuriame – 248 šaltinių ir tyrinėjimų pozicijos. Pratarmėje nurodomi veiksniai, lėmę knygos atsiradimą, įvade aptariama lietuvių literatūros studijų padėtis, teorinės bei metodinės tyrinėjimo atramos ir Lietuvos kultūros poetikos galimybės. Itin svarbus pastarasis skyrius, kuriame tikslinamos „kultūros“, „kresų“, „etoso“, „LDK civilizacijos“, „žanro“ sąvokos.Reikšminiai žodžiai: Poetinės kultūros formos; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas; Naujasis istorizmas; 19th century Lithuanian literature; Poetic cultural forms; Heritage of the Great Duchy of Lithuania; New historicism.
ENBrigita Speičytė’s monograph, which has been prepared on the basis of her dissertation, offers a new approach to the 19th-century Lithuanian literature and culture. By analysing the works written in Lithuanian and Polish languages side by side, the author searches for shared factors and value positions in the development of the Lithuanian culture in the 19th century, simultaneously attempting to retrace the modifications of the culture of the old Grand Duchy of Lithuania (GDL) and the Commonwealth of the Two Nations, as well as the new forms of the reception of this cultural heritage. The monograph analyses the 19th-century Polish and Lithuanian texts as an integral unity for the first time. Until very recently, it was a general habit to divide the literature of the GDL by languages: Lithuanian, Polish, Latin, etc. Speičytė argues that texts written in Lithuanian, Polish, Latin, Belarusian, Hebrew, Yiddish, Russian and Karaite languages took part in the cultural communication of the society and belong to the literature of the GDL. The monograph consists of a preface, an introduction, and three main chapters: 1) The courtly ethos in Lithuania: the tradition of civic nationalism; 2) The peasant ethos: Lithuania’s Arcadia. 3) The “metamorphic ethos”: variants of the romantic epos. The introduction discusses the Lithuanian literature studies, theoretical and methodological bases of the study, as well as the prospects of the poetics of the Lithuanian culture. The last chapter, which defines the concepts used in the study, is particularly important.