Folkloro rinkėjo laboratorija iš arti : Norbertas Vėlius ir jo rankraščiai

LTStraipsnio objektas – Norberto Vėliaus užrašytos tautosakos rinkiniai, saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Darbo tikslas – ištirti ir nustatyti rankraščių vidinę sandarą, siekiant juose užčiuopti kokią nors tautosakos rinkėjo ir jos pateikėjo tarpusavio santykių refleksiją. Straipsnio autorės nuomone, N. Vėliaus sudaryti tautosakos rinkiniai yra dar toli gražu neišsemti šaltiniai įvairiems daugialypės lietuvių tradicinės kultūros aspektams tirti. Be jo ranka užfiksuotos pačios tautosakos, tautosakos perteikėjų pristatymas atveria plačią XX a. antrosios pusės folklorinės kultūros panoramą: nuo ideologinės laiko diktato refleksijos iki iš pačios pažemės iškeliamo "mažojo" tautosakos žmogaus portreto. Straipsnio autorė, remdamasi atlikta rankraščių analize, teigia, kad N. Vėliaus vidinė inteligencija ir besąlygiška tolerancija pašnekovui leidžia matyti rinkėją ir pateikėją kaip lygiaverčius kultūrinius partnerius. Anot straipsnio autorės, beveik visai N. Vėliaus užrašytai tautosakai ir jų rinkiniams būdinga retai pasitaikanti vidinė jų turinio dermė, kai gebėta ir laikytis nustatyto tautosakos rinkinio žanrinio kanono, ir nuolat atnaujinti jį individualiais kūrybiniais sumanymais. Straipsnio autorė daro išvadą, kad bendras rankraščių kontekstas rodo, jog N. Vėlius buvo ne tik sąžiningas ir reto darbštumo tautosakos metraštininkas, bet ir nepamainomas tautosakos rinkimo vadybos meistras. Iš esmės visa N. Vėliaus tautosakos rinkimo veikla, anot straipsnio autorės, turėjo dar vieną slaptą paskirtį – pakloti tvirtą pamatą jo teorinėms studijoms.Reikšminiai žodžiai: Norbertas Vėlius; Tautosakos rinkiniai; Tautosakos rinkėjas; Pateikėjas; Rankraščiai; Norbertas Vėlius; Folk collections; Folklore collector; Informant; Manuscrips; Rinkėjas; Metodika; Individualumas; Kūrybingumas; Folklore collections; Collector; Methodology; Individuality; Creativity.

ENNorbertas Vėlius was the famous scholar and cultural figure, folklorist. One part of his heritage comprises a large folklore collection, consisting of over 30 000 folklore pieces that Vėlius had recorded by hand, preserved at the Institute of Lithuanian Literature and Folklore and hardly ever so far properly investigated. This huge corpus of materials consists of over 120 separate manuscripts. This time the author of the article was not so much interested in the collected folklore itself or in its quality, as her main focus was on the almost never hitherto investigated specifics of work by the folklore collector and also by the compiler of the folklore collection, or rather, on the laboratory of such work developed in the second half of the 20th century. Therefore the analysis of these manuscripts was based on descriptive, interpretative and partly, on analytical method, pursuing just one aim, namely, to analyze and establish the inner structure of the manuscripts with regards to the folklore collection as a separate research genre with its definite canon of compiling, as well as attempting to grasp certain reflection of the relationship between the folklore collector and his informant. The author concluded, that manuscript collections by N. Vėlius not only present a vivid and unprejudiced image of the folklore informant, but also reveal entirely new perspective of the interrelationship between two main actors in making the folklore collection, i.e. the collector and the informant, as a meeting of two equal sides of cultural dialogue. [From the publication]