Vilnietiškasis "modernizmo laukimas"

LTStraipsnyje keliamas klausimas apie modernumo apraiškas Vilniuje XIX amžiaus pabaigoje. Pažymima, kad lenkų kultūros vietą tuomet užėmė rusų kultūra, buvo daugybė rusiškų visuomeninių ir kultūros institucijų, leidžiami keliolikos pavadinimų rusiški periodiniai leidiniai. Autorius mano, kad lenkų kultūros nebuvimas buvo posukiliminių Muravjovo ir Kaufmano represijų, vėliau tam tikrų administracijos pastangų rezultatas, masinio inteligentijos ir bajorų egzodo pasekmė. Konstatavus, kad Vilnius buvo visais atžvilgiais konservatyvus, modernumo apraiškų pirmiausia ieškoma rusiškoje jo kultūroje. Pažymimos rusiško Miesto teatro pastangos kurti šiuolaikiškus vaidinimus. Tikru perversmu Vilniaus mene autorius laiko F. Ruščico (1870–1936) tapybą. Teigiama, kad F. Ruščicas pats suorganizavo svarbiausią to meto parodą Vilniuje, atidarytą 1903 mmetų balandžio 16 dieną Bernardinų sodo paviljone. Tuomet pirmą kartą vilniečiams parodyta naujausios lenkų dailės kolekcija, tačiau konservatyvi Vilniaus publika nebuvo pasirengusi priimti modernųjį meną. Kitos vietinės kultūros veiklos formos buvo matomos 1900 metais įsikūrusioje Tado Vrublevskio Naujųjų nenaudėlių draugijoje, kurios renginiai tapo vilnietiškosios ir lenkiškosios kultūros, kuri tuomet jau aiškiai įžengė į modernizmo etapą, bendrumo reiškiniais. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad Vilniuje buvo tik dvi naujojo meno apraiškos: rusiškame teatre ir lenkų dailėje, bet būtent rusų kultūra dėjo pamatus modernizmo atėjimui į Vilnių.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos lenkai; Modernizmas; Rusijos kultūros įtaka; Rusiška kultūra Vilniuje; Vilniaus teatras; Vilnius; 20 amžius; XX a. pradžios Vilniaus kultūra, modernizmas; Beginning of the 20th century; Lithuanian Pole; Modernism; Modernism, Rusian culture influence; Russian culture in Vilnius; The culture of the Vilnius in the begining of the 20th cent.; Vilnius; Vilnius theatre.

ENThe article analyses the issues of expressions of modernism in Vilnius at the end of the 19th century. It is noted that the place of Polish culture was occupied by the Russian culture. There were many Russian public and cultural institutions operating in Vilnius, and a number of Russian periodic issues were published. The author believes that the absence of Polish culture was caused by post-rebellion repressions by Muravjov and Kaufman, results of certain efforts of the administration and mass exodus of intelligentsia and noblemen. Having stated that Vilnius was a conservative city in all aspects, the author seeks for expressions of modernism in its Russian culture. The efforts of the Russian City Theatre to create modern performances are worth mentioning. The author considers paintings by Ferdynand Ruszczyc to be a real breakthrough in the art of Vilnius. It is stated that Ferdynand Ruszczyc organised the major exhibition of those times in Vilnius, which was opened on 16 April 1903 in the pavilion of the Bernadine garden. It was the first time Vilnius residence could observe the latest collection of Polish art, however, conservative residents of Vilnius were not ready to accept modern art. Other forms of local cultural activities were visible in 1900 in the community called “Naujieji nenaudėliai” [New Rogues] established by Tadeusz Wróblewski. Events organised by this community became the phenomenon uniting Vilnius and Polish culture entering the modernism phase. The article leads to a conclusion that Vilnius had only two expressions of new art: Russian theatre and Polish art, but namely Russian culture was the fundament for modernism entering Vilnius.