Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė: lietuvių bendruomenės lygio, kultūrinių inteligentijos aspiracijų bei premisų utilitarumo kritika

LTStraipsnyje aptariama Sofijos Kymantaitės knyga „Lietuvoje“ (1910), kurioje kūrėja išreiškia itin kritišką poziciją to meto lietuvių literatūros situacijos atžvilgiu. Pasak straipsnio autoriaus, šiai knygai, kuri skelbė sistemišką integraciją į pasaulio modernybės kontekstą, teigė literatūros ir meno reformų būtinumą Lietuvai, neprilygo joks XX a. pirmos pusės individualizmo sąjūdis. Jaunajai autorei svarbios pasirodė ir istorinio lietuvių dvasios reumatizmo, ir sąmonės neįgalumo (susitaikymo su savo ydom) padariniai, todėl reprezentuodama naująjį XX a. pradžios inteligentiškumą bei kultūrinį aktyvizmą, ji Lietuvoje vis dėlto savaip aprobavo Tiesos kaip estetinės Vertės sakymą – nubrėžė patikimas individo laisvės it kultūrinės kūrybos bei konstruktyvios veiksenos gaires ateičiai ir padarė „paslaugą“ lietuviškąjį gyvenimą moderniai autentinusių postimperatyvumo iniciatyvų pradžiai. Etika S. Kymantaitei-Čiurlionienei – estetinio visuomenės startų bei žmogaus vizijų, kaip intelektualinio klimato kaitos bei stabilumo, pačios „dailės kilimo idėjos“, organiškos meninės būties ir kritinių savimoniškumo dermių, pamatas. Atramą galinčią padėti įveikti pačios diagnozuotas lietuvių kūrybos „sunkias dienas“, knygos autorė mato lietuvių folklore. Estetizmas jai – vertybinės savųjų meno siekiamybės, dvasios turtus gaminančio modalaus skonio kartelė, trokštant specifikuoti grynosios lietuvių raštijos (poezijos), o ne jos paskatintų faktų ir aplinkybių hierarchinę dalią. Kartu Čiurlionienės knyga klojo pamatus teorinei grožio it savaiminio sąmonės patirties specifikavimosi galiai.Reikšminiai žodžiai: Kritika; Susipratimas; Inteligentai; Vertybės; Publika; Etnosas; Profesionalėjimas.

ENThe article deals with the book Lietuvoje (1910) by S. Kymantaitė, where the author expresses really critical positions in terms of the then prevailing situation of the Lithuanian literature. As the author of the article states, this book, which announced systemic integration into the world’s modernity, expressed the need for literature and art reforms in Lithuania, came short of any movements of individualism in the 1st part of XX c. The author seriously treated also the outcomes of historical spiritual rheumatism and disability of consciousness, thus during the representation of the new intelligence of the beginning of XX c. and culture activeness she approved telling of the Truth as the telling of Value in her own way, i.e. she drafted reliable guidelines for individual’s freedom as cultural creation and constructive activity for the future, and gave the start for the postimperative initiatives that modernly authenticated the Lithuanian life. Ethics for Kymantaitė is the basis of aesthetic society and human visions, as the change in intellectual climate and stability, organic artistic being and critical self-awareness tunes. Support to defeat the “hard days” of Lithuanian works is seen in Lithuanian folklore. Aestheticism to her is an aim to create our valuable art, modal taste producing spiritual wealth, desire to specify the fate of pure Lithuanian writings (poetry), but not the hierarchical fate of impelled facts and circumstances. Čiurlionienė’s book also serves as a basis for the theoretical power of beauty, like spontaneous specification of conscious experience.