Gedimino miestas tarpukario Vilniaus lietuvių ir baltarusių poezijoje

LTTarpukario Vilniaus lietuvių ir baltarusių literatūrų, tuo pačiu ir poezijos raida buvo ir panaši, ir kiekvienos savita. 1919-1920 metais, Vilnių puolant bolševikams, o vėliau užėmus lenkams, beveik visi lietuvių rašytojai pasitraukė į Kauną. Pajėgiausi baltarusių rašytojai irgi liko anapus sienos. Kad Vilniuje vėl atgytų lietuvių ir baltarusių grožinė literatūra, turėjo išaugti nauji talentai, todėl beveik visas pirmasis dešimtmetis ir buvo augimo laikotarpis, o antrasis dešimtmetis - jau žymiai brandesnis. Nelengva tarpukario Vilniaus kultūrinė situacija lietuvių ir baltarusių literatūrų vystymuisi nulėmė jų raidos ir temų panašumą, tačiau vidinė, meninė literatūrų raida skyrėsi: baltarusių literatūroje dominavo poezija, ir ji buvo ryškiai romantinės krypties, o lietuvių literatūroje aiški žanrinė pusiausvyra, poezija stilistiškai įvairesnė. Vilnius, kaip Tėvynės širdies ir tautos gyvybės simbolis, lietuvių sąmonėje buvo gyvas nuo senų laikų. Adekvačios reikšmės Vilniaus simbolis baltarusių literatūroje ėmė rastis tik baigiantis antrajam XX amžiaus dešimtmečiui. Tuo pat metu iškilo ir dviejų centrų - Vilniaus ir Minsko - klausimas. Tarpukario Vilniuje N. Arsenevos, M. Mašaros, M. Tanko ir kitų baltarusių poetų romantikų kūryboje Vilniaus motyvas itin dažnas. Kiekvienas jų kūrė vis kitokį Vilniaus įvaizdį, kiekvienas savitai, paklusdamas kūrybinei prigimčiai. Iš Vilniaus lietuvių poetų didžiausią kūrybos duoklę mūsų istorinei sostinei atidavė lyrikė O. Miciūtė. Savo nuotaika odę primenąs jos eilėraštis "Gimtajam miestui" - tikras meilės Vilniui išpažinimas.Reikšminiai žodžiai: Tarpukaris; Literatūra; Baltarusių literatūra; Regioninė kultūra; Tautinis atgimimas; Simbolis; Romantizmas; Interwar period; Lithuanian literature; Belorussion literature; Regional culture; National revival; Baltarusių poezija; Lietuvių poezija; Symbol; Tarpukario literatūra; Romanticism; Vilnius; Byelorussian poetry; Lithuanian poetry; Interwar literature; Vilnius.

ENThe Lithuanian and Belorussian literatures, including poetry, of the interwar Vilnius underwent development that was both similar and unique. In 1919-1920, when Vilnius was attacked by Bolsheviks and later occupied by Polish, almost all the Lithuanian writers moved to Kaunas. The most able Belorussian writers also found themselves separated by the borderline. In order to revive the Lithuanian and Belorussian fiction, new talents had to grow up, therefore the first decade was the period of growing, while the second decade already was much more mature. The complicated cultural situation of the interwar Vilnius determined the similarity of Lithuanian and Belorussian literatures in terms of their growth and thematic, but the inner artistic development of these literatures was different: the Belorussian literature was dominated by poetry, which clearly followed the romantic trend, while Lithuanian literature was better balanced in terms of genres, and the Lithuanian poetry was more stylistically varied. The symbol of Vilnius as the heart of homeland and the source of national vitality was alive in Lithuanian mentality since ancient times. The corresponding symbol of Vilnius began to take root in Belorussian literature only as late as the end of the second decade of the 20th century. Simultaneously, the question of two centers: Vilnius and Minsk arose. The motive of Vilnius is particularly frequent in works of such Belorussian romantic poets of the interwar period as N. Arsenneva, M. Mashara, M. Tank and others. Among the Lithuanian poets of Vilnius, the most significant tribute to our historical capital was paid by the lyric O. Miciūtė. Her poem Gimtajam miestui ('To My Native City') is reminiscent of an ode in terms of mood and is a true confession of love to Vilnius. [From the publication]