Kryžiaus kelias bažnyčių šventoriuose XVIII a. pab. - XX a. pr.

LTStraipsnyje nagrinėjamos XVIII a. pab.–XX a. pr. šventoriaus Kryžiaus kelio sklaidos priežastys bei atskleidžiamos pagrindinės šių kompleksų raidos ir kaitos tendencijos. Kryžiaus kelio koplyčios ir koplytėlės parapinių bažnyčių šventoriuose ėmė plisti nuo XVIII a. pab. Jos komponuotos prie šventoriaus aptvaro, nors būta ir paskirai stovinčių medinių ir mūrinių koplytėlių, jų skaičius buvo įvairus. Ankstyvųjų statinių išliko nedaug, ypač vertingos XIX a. pr. klasicistinės mūrinės Vabalninko bažnyčios Kryžiaus kelio koplyčios. Šventoriaus Kryžiaus kelių statyba suintensyvėjo XIX a. vid., ypač Žemaičių vyskupijoje M. Valančiaus valdymo metu. Bažnyčių šventoriai būdavo apjuosiami akmenų tvora, kurioje sumūrijamos Kryžiaus kelio koplytėlės. Dažniausiai įrengiami 14 stočių reglamentuoti Kryžiaus keliai (išskyrus Plungės, 19 stočių Mosėdžio bažnyčių šventoriaus Kryžiaus kelius). Išlikusios vertingos romantizmo stilistikos Šeduvos, Viekšnių, Skaistgirio šventorių Kryžiaus kelio koplytėlės su niša stoties atvaizdui (paveikslui, retu atveju skulptūrinei grupei (Skaistgirio, Kriukų koplytėlėse)). Šventorių Kryžiaus kelių įrengimo tradicija įsitvirtino XIX a. IV ketv. Tai lėmė Kryžiaus kelio pamaldumo sklaida, taip pat caro draudimai, nes tik šventoriaus teritorijoje tikintieji galėjo rengti procesijas, atlikti Viešpaties Kančios kelio apvaikščiojimo apeigas. Įsivyravo istorizmo, daugiausia neogotikos stilistikos plytų mūro koplytėlės (Laižuvos, Kuršėnų, Vaškų šventoriuose). Šventoriaus Kryžiaus kelias labiausiai paplitęs istorinėje Žemaičių vyskupijos teritorijoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Šventoriaus Kryžiaus kelias; Kristaus kančios kelias; Koplyčios; Koplytėlės; Mažoji architektūra; Churchyards Way of the Cross; Way of the Christ Passion; Chapels; Small Chapels; Kristaus kančos kelias; Small forms architecture.

ENBig and small chapels of Way of the Cross started appearing m churchyards from the late 18th century. Various sources tell us that those chapels were usually combined together with the churchyard fences, but still, there were some cases when wooden or brick chapels were built separately. There have remained only several stations of that period, and the classicistic brick chapels, build in the early 19th century in Vabalninkas, are distinguish for their architectural harmony. The construction of new Ways of the Cross, situated in the churchyard, was intensified in mid 19th century, especially in the Diocese of Samogitia being under the governance of Motiejus Valančius (1850-1870). Mostly there were set Ways of the Cross consisting of 14 stations which were prescribed by authority. Usually churchyards were surrounded with stone fences into which brick chapels were installed. In the mid 19th century there appeared some romantic churchyard chapels in Šeduva, Viekšniai and Skaistgiris, and some folk ones in Kriukiai and other places. Each chapel had a niche for a figure of the station. The tradition of Way of the Cross, situated in the churchyard, was finally established in 1870's. It has spread together with devotion, and it is thought that czar's prohibitions have also stimulated chapels building, because churchyard was the only place where believers could organize processions for carrying ceremonies concerned with Passion of Christ. Buildings which spread in the late 19th century belonged to the style of historicism. Churchyard chapels were being integrated into the newly build complexes of the temples. Way of the Cross, situated in the churchyard, is a phenomenon of late 19th-early 20th century, most widely spread in the Diocese of Samogitia. [From the publication]

• Teologija / Theology
• Menotyra / Arts