Kryžių naikinimo metas

LTRemiantis periodikos straipsniais, XX a. antrojoje pusėje sunaikintų paminklų katalogu, liudininkų prisiminimais ir 1980–2005 m. ekspedicijų duomenimis, straipsnyje nagrinėjamos liaudies memorialinių paminklų naikinimo aplinkybės ir būdai, o taip pat vietos gyventojų pastangos išsaugoti savo kuriamus ir gerbiamus statinius. LSSR buvo įsteigta naujų muziejų, bet ir panaikinti keli nepriklausomybės metais veikę ir tautiniams interesams tarnavę, pirmiausia - Kauno Bažnytinio meno bei Vytauto Didžiojo. Liaudies paminklus Lietuvoje ciniškai naikino ir praeinantys raudonarmiečių daliniai, ir vietos vandalai. XX a. 5–7 dešimtmečiais itin aktyviai veikusia paminklų naikintojų armija laikytini sovietų valdžios pareigūnai. Muziejininkai, kraštotyrininkai stengėsi gelbėti naikinamus meno kūrinius. Remiantis okupacinės valdžios paskelbtais kultūros paminklų apsaugos įstatymais, jiems pavyko išsikovoti leidimą registruoti ne tik muziejų fonduose saugomas, bet ir po visą kraštą pasklidusias kultūros vertybes ir teikti joms valstybės saugomo respublikinės arba vietinės reikšmės paminklo statusą. 1973 m. paskelbtame "LTSR istorijos ir kultūros paminklų sąraše" jau buvo įrašyti keli šimtai medinių liaudiškų memorialinių statinių. Paminklo statusas suteiktas netgi kelioms dešimtims kryžių. Vis dėlto kultūros paminklų statuso įvedimo ir jų sąrašo paskelbimo reikšmė nevienaprasmė. Mat jau buvo atėjęs kolekcionierių, prekiautojų liaudies meno laikas ir minėtas sąrašas atliko dvejopą vaidmenį: padėjo atsirinkti vertingesniuosius ir tiksliai nurodė jų adresus.Reikšminiai žodžiai: Sovietinės okupacijos laikotarpis; Memorialinis paminklas; Kryždirbystė; Tautodailė; Mažoji architektūra; Lithuanian cross crafting; Memorial cross; Small architecture; Folk art; Period of Soviet ocupation; Liaudies memorialiniai paminklai; Sovietmetis; Folk memorial monuments; Folk craftsmen; XX century.

ENThe article deals with the most dramatic period of the existence of folk memorial monuments during which not only the creation of the new ones was almost stopped, but also, the old ones having a huge artistic value were drastically destroyed. This process started with the first years of the soviet occupation in 1940 and became especially active during the last years of the war and after it, as the whole repressive apparatus of the occupation government started functioning in Lithuania. Initiators and creators of the memorial monuments were terrorized in various ways: they were killed, exiled, or loaded with various punishments (in the best case). Also, folk craftsmen were tempted with opportunities to earn, to participate in public exhibitions and mass media, just for exchanging religious purport of creation into the worldly themes and the production of the objects having only souvenir or practical purpose. Besides, traditional memorial constructions that had been in the homesteads, at the roadsides, and other public places were removed by all possible means (very often drastic ones): by blowing up, cutting away, burning, and by shooting the sculptures (the same as people) giving a meaning to them. The most cynical thing is that the example given by the Red Army in the early years of occupation was followed by a number of local people after a couple of decades. The constructions created for marking dates and events important for the independence were ruined with a special rage. The article is interspersed with the fragments of the author's diaries of the expeditions where are given the descriptions of the ruined monuments in the places visited in the 20th century. [From the publication]

• Menotyra / Arts
• Istorija / History