Diakritiniai ženklai Baltramiejaus Vilento "Enchiridione" ir "Evangelijose bei Epistolose" (1579): <ű>, <ô>, <ò>, <ó>

• Diacritical marks in Baltramiejus Vilentas texts (1579): <ű>and <ô>, <ò>, <ó>
• Diakritische Zeichen in Bartholomäus Willents Texten (1579): <ű>und <ô>, <ò>, <ó>

LTRemiantis LKI parengtais elektroniniais Baltramiejaus Vilento knygų perrašais ir konkordancijomis, originalais bei jų fotokopijomis, nustatyta, kad Vilentas diakritinius rašmenis <ũ>, <ô>, <ò>, <ó>vartoja nevienodai. EE (Evangelijose bei Epistolose) <ũ>yra daug daugiau nei E (Enchiridione). su diakritikais E ir EE vartojamas santykinai apylygiai. Tačiau nei E, nei EE nėra nė vieno nuoseklaus aptariamų grafemų vartojimo atvejo: greta formų su <ũ>, <ô>, <ò>, <ó>egzistuoja tos pat formos ar žodžiai su , . Rašmuo <ũ>dažniausiai žymi kirčiuotą arba nekirčiuotą nosinį [ų] bei kirčiuotą (retais atvejais nekirčiuotą) ilgąjį [ū]. Daugiausiai raidė rašyta gen. pl. galūnėje. Atsižvelgiant į Zengštoko, antrąkart perleidusio Vilento veikalus, įvestą , galima numanyti, jog Vilento <ũ>žymėjo pirmiausia [ū], ilgąjį garsą. Šį teiginį paremia faktas, jog nuosekliau ir dažniau diakritiką tekstuose turi vienskiemenės formos – jų kirčio vieta aiški, tad pirmenybė veikiausiai teikta kitiems dalykams. Duomenys patvirtina Strockio, Palionio nuomonę, jog trys diakritikai virš atliko tą pačią funkciją; iš jų dažniausiai vartotas <ô>. Dažniausiai su diakritikais tiek E, tiek EE pasitaiko kelių vienskiemenių įvardžių gen. sg. galūnėje. Manytina, jog ženklai virš Vilento tekstuose atliko keletą funkcijų: kai kurių gen. sg. formų skiriamąją funkciją ir sutrumpinimo ženklo funkciją. Rašmenų su diakritikais vartosenos tendencijos rodo, jog Vilento rašyba kiek kito: EE jis nusprendė ryžtingiau vartoti <ũ>, o <ô>, <ò>, <ó>vartoseną, atvirkščiai, buvo linkęs riboti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Senųjų raštų kalba; Grafema; Diakritinis rašmuo; Diakritinio ženklo funkcija; Diakritinis ženklas; Evangelijos.

ENThe article deals with the special diacritical marks <ũ>, <ô>, <ò>, <ó>that Baltramiejus Vilentas used in the two surviving printed texts (translated from German) – Enchiridion (1579) and Evangelias bei Epistolas (Gospels and Letters, 1579). Using the concordance that was compiled in the Research Institute of the Lithuanian Language (Vilnius) of these texts, in addition to photocopies and transliterations, I registered all the cases where these diacritics are found. It is obvious that in his Enchiridion and Evangelias bei Epistolas Vilentas did not use <ũ>, <ô>, <ò>, <ó>in the same way and in equal measure. In Evangelias bei Epistolas [ū] is much more frequent than in Enchiridion (in Enchiridion this letter is found approximately three-and-a-half times less than we might expect in comparison with Evangelias bei Epistolas). In the case of with diacritics the difference between Evangelias bei Epistolas and Enchiridion is comparatively small (in Enchiridion it is 1.4 [3]times more frequent than we might expect in comparison with Evangelias bei Epistolas). However, neither in Enchiridion nor in the Evangelias bei Epistolas do we find a consistent usage of those graphemes: along with the diacritical forms with the letters <ũ>, o <ô>, <ò>, <ó>there exist also the same forms or words with a plain and . The grapheme <ũ>most often marks the accented or unaccented nasal sound [ų] and the accented (occasionally unaccented) long sound [ũ]. Most often this grapheme was used in the gen. Pl. ending. In the Evangelias bei Epistolas it is not rarely used also in the nom. and gen. pl. of the pronoun jūs ‘you’ and in the third person future tense of the verb būti ‘to be’.