Lietuviškos Joninės : nuo kaimo bendruomenės iki šiuolaikinės miesto šventės

LTStraipsnio objektas – vidurvasario (Joninių, Rasų) šventė. Straipsnio tikslas – aptarti etninės tradicijos tęstinumo miesto kultūros sąlygomis galimybes. Straipsnio uždaviniai: 1) išskirti ir aprašyti žinomus Joninių šventės modelius; 2) parodyti skirtingų šventės variantų formavimosi aplinkybes, išnagrinėti jų turinio ir struktūros transformacijas, aptarti tradicijos tęstinumo ir inovacijos santykį. Tradicinės žemdirbių šventės analizė pagrįsta Jono Balio surinktų ir publikuotų šaltinių, taip pat Balio Buračo, Teodoro Narbuto, Liudviko Adomo Jucevičiaus ir kitų istorinių bei etnografinių tekstų studijomis. Folklorinė Rasų šventė tirta 1982–1998 m. naudojant stebėjimo dalyvaujant metodą. Papildomos informacijos suteikė VDU Subkultūrų studijų centro, kitų institucijų sukauptos foto, video ir internetinės medžiagos analizė. Šiuolaikinės miesto šventės analizė paremta straipsnio autoriaus 2004–2006 m. surinkta medžiaga, taip pat Jonavos kultūros centro darbuotojos Juditos Margevičienės parengtu miesto šventės scenarijumi bei vaizdo medžiaga. Pagrindinė išvada – XX a. lietuviškoje tradicijoje galima išskirti keletą skirtingų šv. Jono šventės variantų – tradicinę kaimo bendruomenės šventę, XX a. pirmosios pusės viešąsias Jonines, septintojo dešimtmečio pabaigoje užgimusią folklorinę Rasų šventę. O pačioje XX a. pabaigoje pastaroji tapo pamatu ritualiniam senojo baltų tikėjimo bendruomenės aktyvumui. Kiekviena iš šių švenčių turi savo istoriją ir atsiradimo priežastis. Tuo pat metu jos veikė ir vis dar tebeveikia vienos kitą, kaip ir bendrąjį visuomenės supratimą.Reikšminiai žodžiai: Joninės; Tradicija; Transformacijos; Tęstinumas; St. John’s day; Tradition; Transformations; Succession; Tradicinė kultūra; Kalendoriniai papročiai; Customs; St. John's Day; Transformation.

ENThe article deals with the evolution of St. John's (or Midsummer's night) celebration in Lithuania. Vaicekauskas starts by analyzing the traditional St. John's celebration on the basis of ethnographical sources. He discusses the reasons for the growing popularity of the Midsummer's celebration at the beginning of the 20th century in the whole of Lithuania; the emergence of the folkloristic (and later neo-pagan) rituals of the Midsummer night's celebration in the 1960s; and the conflict between the traditional and modern values in contemporary Midsummer nights' celebrations. The Midsummer night's celebration in a traditional peasant community was one of the most important agricultural festivities of the year. According to the sources, the traditional place for the Midsummer night's rituals were hills, crop fields, rivers and lakes. The main elements of the ritual structure were as follows: gathering medical herbs; decorating kupolė (pole decorated with herbs); protection of the stable and cattle from the raging witches; visiting crop fields. Midsummer night's fire rituals were bonfires, hub of a wheel, tar barrels and the burning of a straw figure (the witch). Youth entertainment included meals, dances, games and fortune telling. Moreover, St John's morning ritual of bathing in the dew was of great importance. In the 1920s-1930s the activity of local authorities and public organizations contributed to the growing popularity of the Midsummer night and St John's Day celebration all over Lithuania. They largely shaped the input to the St John's Day celebration in the first half of the 20th century.The local authorities introduced such places as historically important mounds and hills as the locations of the celebration and such traditions as putting wreaths with lit candles in them in the water or looking for a fern blossom. In 1967 the Ramuva movement made its first steps by organizing a Rasos celebration, the Midsummer's night celebration according to the Lithuanian folk traditions. [...] In 2004, the Lithuanian Midsummer's celebration Joninės (St. John's Day) was officially proclaimed as a public holiday. Organizers of the public Midsummer's night celebrations were faced with a serious task, that is, to reconcile newly institutionalised ethnic tradition with the requirements of the contemporary consumer society. The ritualistic model of the Rasos or Kupolė celebration that over the years was promoted by and among the enthusiasts of the national folklore movement is inappropriate for a mass urban festival. Therefore, it is a difficult task to find a compromise that would meet the needs of the popular national culture, its consumer nature, which entails an inevitable commercialization of public celebrations, and satisfy the determination of the folklore movement to preserve the "real" rituals. Therefore, organizers of contemporary public celebrations of the Midsummer's night and St John's Day quite naturally combine earlier traditions with the needs of the modern consumer society. [From the publication]