Subjektyvumo klausimas tiriant folklorą

LTStraipsnio objektas – subjektyvumo, asmens samprata tradicinio folkloro tyrimuose. Darbo tikslas – atskleisti dainų kalbos dinamiką ir nuolatinį kitimą, susiejant jį su pačiu dainavimo veiksmu ir gyvenimu daina; apibrėžti asmens ir tradicijos santykį iš kasdienio buvimo perspektyvos. Straipsnio autorė teigia, kad ne viena daina turi savo raidą. Dainos kaita, anot straipsnio autorės, priskiriama lyg pačiai dainai jau vien dėl to, kad jos nekeičia kiekvienas dainuojantis. Bet akivaizdžiai matome, kad daina keičiasi, vadinasi, kai kurie dainininkai, galbūt vienas kitą palaikydami, dainą perinterpretuoja. Niekada nežinosime, kas ir ką keitė, kaip neišsiaiškinsime, kuris buvo pirmasis pokyčio iniciatorius. Tačiau dainos pokyčiais dainininkai išlieka. Straipsnio autorė mano, kad kartu jų perinterpretavimas išlaiko dainos gyvybę. Anot straipsnio autorės, asmuo atsiskleidžia per tradiciją, per jos raibuliavimą. Fenomenologiniai aprašymai randa asmens subjektyvumą kaip besiformuojantį per tarpusavio santykius su kitais žmonėmis, gyvūnais, augalais, daiktais, kraštovaizdžiu, kaip keliamą, ryškėjantį per dialogus. Tai, ką vadiname asmens tapatybe ar individualumu, yra sulaikyti gyvenimo tėkmės momentai. Straipsnio autorė daro išvadą, kad, viena vertus, asmuo, taip jį suprantant, neturi savo vienatinio išskirtinumo, tačiau, kita vertus, būdamas ir atsiskleisdamas kartu su pasauliu, jis leidžia savo pasauliui, kultūrai, tradicijai, istorijai juo gyvai, t. y. jo sąmonei priimant, būti ir rodytis.Reikšminiai žodžiai: Dainavimas; Subjektyvumas; Asmuo; Kaita; Kalbos judėjimas; Fenomenologinė antropologija; Singing; Subjectivity; Individ; Changing; Language shift; Phenomenological anthropology; Subjektyvumas; Subjectivity; A person; Change; Movement of language.

ENThe article works on three interrelated intentions. Firstly, connection between variation of folksongs and the process of singing is drawn. Secondly, the singing is treated not as a better or worse performance of what is known in advance, but as a mode of living with song, motivated by experience and reversibly shaping it. Thirdly, the relationship between an individual and tradition is based on the two points mentioned above: in general on the base of the perspective of one's daily life. There are two separate layers of variation of songs: the first one comprises slight variation, when the message is the same, but some words or their sequence are changed; and the second, more profound variation that includes alterations in the plot. In both cases even the slight textual shifts are important, because it is the act of creation of the plot. The language shifts and its dynamics establish the plot, and always risks changing when newly appearing. Perception of the world of song is always displayed and formed through language. Such attitude is based on the concept of language not as means of communication, but as a way of being (Merleau-Ponty). Though the individual singer contains and encapsulates the general tradition, at the moment of singing he or she strives to experience himself or herself as song maker. That is what secures the continuation and vitality of the tradition. [From the publication]