Kai kurie Jurgio Dovydaičio tautosakos užrašymo netikslumai

LTStraipsnio objektas – kai kurie Jurgio Dovydaičio anksti, XX a. trečiame–ketvirtame dešimtmetyje, rinktų dainų, pokaryje − pasakų ir kitų rinkėjo su dainavimu siejamų kūrinių užrašymo ypatumai. Darbo tikslas – išryškinti tautosakos tekstologijai svarbias kūrinių transformavimo iš gyvo atlikimo fenomeno į rašytinį tekstą klaidas, praradimus ir galimus rinkėjo išprovokuotus naujadarus. Straipsnio autorius teigia, kad tautosakos rinkėjo Jurgio Dovydaičio veiklos pobūdį ir rezultatus tam tikru mastu kai kuriais aspektais gana ryškiai iliustruoja trys jo užrašytos liaudies kūrybos klodai, sukaupti skirtingu laiku. Anot straipsnio autoriaus, iš ankstyvųjų – trečiame ir ketvirtame XX a. dešimtmetyje užrašytų dainų ir šeštame, septintame – pasakų išryškėja problemos, kurias dažniausiai lėmė tai, kad renkant tautosaką buvo menkos galimybės plačiai taikyti garso įrašymo aparatūrą. Dėl to atsirasdavo įvairių trukdžių: natūralaus pateikimo stabdymo, dirbtinių pauzių, dainavimo keitimo sakymu ir kt. Straipsnio autorius teigia, kad tai lėmė užrašymo netikslumus, tekstų nuskurdinimą. Straipsnio autorius atkreipia dėmesį ir į specifinę J. Dovydaičio ypatybę, kuri išryškėjo per septintą–devintą dešimtmečius. Tautosakininką buvo užvaldžiusi idėja apie muzikinio prado tautosakos tekstuose archajiškumą. Jis ėmė provokuoti pateikėjus prikurti muzikinių intarpų ten, kur jų niekada nebuvo. Taip atsirado ir jo surinktos "dainuojamos mįslės".Reikšminiai žodžiai: Dainos kalba; Eiliuotoji sandara; Leksinė pasakos apimtis; Intonaciniai ištekliai; „dainuojamos mįslės"; Song language; Verse structure; Lexical folktales amount; Intonational resources; "sung riddles"; Dainos kalba; „dainuojamos mįslės; Songs language; Rhymed structure; Lexical scope of Tale.

ENJurgis Dovydaitis (1907-2001) was one of the most famous collectors of Lithuanian folklore, the amount of folklore accumulated by him being unique not only in Lithuania, but also in the whole of Europe. He not only recorded folklore himself, but had created a huge network of informants who noted down their own repertoires. Dovydaitis started collecting folklore at sixteen, and at twenty he already published a small book "Handbook of Folklore Collector" (1929). A voluminous collection of folksongs that he had recorded was published in 1931. After the World War II his books of folktales with sung insertions became especially famous (various editions published in 1957, 1987, 1997, and 2000). Until 1960s, the quality of his folklore recordings suffered because Dovydaitis mostly had no possibility of using the sound recording equipment (that is also true of the majority of folklore collectors of the time). Therefore informants had to b e stopped to make pauses, thus interrupting the natural flow of performance. The result was distortions and inaccuracies. Further, an idea overtaking Dovydaitis in I960s-1980s and maintaining that musical principle was always the most archaic one in any text started affecting the results of his work. He was often provoking his informants to create melodies even for such tales and legends that had never had them. Thus he even managed to collect 184 sung riddles! In such a way the collector violated the main rule o f his work demanding to preserve neutral attitude and not to force his own fabrications onto his informants. [From the publication]