Lietuvių teatro kritika kaip socialinės veiklos laukas 1920-1940 m. : disertacija

LTXX a. 3-ojo deš. pirmojoje pusėje, atsiradus nuosekliai teatrinės produkcijos pasiūlai, ją vartojančiai rinkai ir teatrinę veiklą finansuojančioms institucijoms, lietuvių teatro kritika galėjo prisiimti būdingą įvairių interesų atstovų teatro salėje vaidmenį bei atlikti įvairiuose lygmenyse veikiančio reguliacinio mechanizmo užduotis. Sudėtingos ir daugialypės kritikos bei kritikavimo proceso dedamosios, teatrologinės minties įnašo į viešąjį diskursą bruožai, galios santykiai tarp teatro meno ir jo recepcijos skatino atidžiau pažvelgti į kritikos reiškinį ir jį patyrinėti kaip savarankišką istorijos šaltinį, kuris suteikia galimybę ne tik išryškinti savitus teatro praktikų ir jų veiklą vertinančiųjų santykius, bet ir atlikti kur kas gilesnį pjūvį: apibūdinti kultūros ypatybes konkrečiu istoriniu momentu. Darbe analizuojamos pagrindinės kritikos lauko agentų - kritikų diskurso tendencijos 1920-1940 m., išryškinama ne tik su hermetiškais meno interesais susijusi kritikos pozicija, bet ir kritikų nuostatos, puoselėjusios konservatyvias, tradicionalistines arba "ariergardines" teatro sampratas. Tikslingai žvelgiama į kritikų raštus, publikuotus dienraščiuose "Rytas", "Lietuvos žinios", "Lietuvos aidas" - įtakingiausioje, t. y. su politinės galios lauku betarpiškai susijusioje periodikoje. Šių agentų sprendiniai ne tik prilygo oficialiam teatrinės produkcijos ir jos kūrėjų pripažinimui ar diskvalifikavimui, bet ir tiesiogiai atspindėjo skirtingoms socialinės erdvės frakcijoms savitas kultūrinių dispozicijų ypatybes.

ENWhen around 1920 the structure of the field of Lithuanian theatre had settled and there appeared a steady supply of the theatrical production as well as the market for this supply and the institutions sponsoring the theatrical practice, theatre criticism for the first time obtained its object, while the agents of the field of criticism could assume the role of the representatives of different interests in the house and perform the task of the regulative mechanism, working on different layers. The complex interrelations between critical discourse, the process of criticism, the contribution of theatre research to the public discourse, the power and effect of theatrical practice and criticism motivates a closer inspection of the critical discourse as a substantive historical source, allowing not only to pinpoint the distinctive relationship between theatre practitioners and those, involved in judgement and analysis, but also to exercise a deeper examination and to characterize the qualities of cultural life at a certain historical momentum. The work analyses the key tendencies of the discourse of the agents of the field of criticism - critics in 1920-1940 and focuses not only upon the positions of criticism related to the hermetic interests of art, but also critical attitudes upholding conservative, traditionalist or "rearguard” understandings of theatre. The author deliberately turns towards the texts written by the critics who collaborated in the most influential periodicals, directly related to the field of political power and having the highest number of readers. The judgements of these agents meant the official recognition or disqualification of the theatrical production and its authors. It can also be perceived as a direct reflection of the specialties of cultural dispositions, characteristic to the different factions of the social space.