Žmogaus orumo sampratos problema

LTStraipsnyje siekiama atskleisti vidinius šiuolaikinės žmogaus orumo sampratos ir jos įtakos žmogaus moraliniam ugdymui prieštaravimus. Žmogaus orumo konceptualizavimo analizė rodo, kad skirtingos Europos tautos bendrąją žmogaus orumo sampratą sieja su žmogaus kaip individo (subjekto) verte. Klasikiniu požiūriu, bendroji žmogaus orumo samprata subordinuoja individo (asmens) garbės socialinį interpretavimą. Bet gali būti ir atvirkščiai: kai socialinė moralė menkinama, klostosi individo garbės interpretacijų įvairovė, kuri nesąlygoja bendro žmogaus orumo supratimo ir iškyla nepagarbos kultūra. Moralinio nihilizmo plitimas visuomenėje kelia klausimą: kodėl taip sunku apibrėžti žmogaus orumo standartą? Tai sąlygojo modernybė, atvėrusi procesą, kurio logika pavertė žmogų “gamtos dalimi“ ir taip aktualizavo subjektinę moralę ir jos kontrolės klausimą. Taigi orumo samprata yra padalyta į dvi dalis: žmogaus ir asmeninį orumą. Ši dichotomija sudaro žmogiškųjų vertybių krizės Vakarų civilizacijoje pagrindą, kurį siekiama eliminuoti ar bent susilpninti su prigimtinių žmogaus teisių įteisinimu. Nors prigimtinių žmogaus teisių įteisinimas riboja valstybinės valdžios galių teisėtą vartojimą prieš individus, bet šiuolaikinio neoliberalizmo poveikyje susiformavo žmogaus teisių absoliutinimo idėja. Šios idėjos ir moralinio nihilizmo sąveika tampa įrankiu, griaunančiu socialines struktūras. Bendruomeniškumo nykimas veda žmogiškumo praradimo link. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: žmogaus orumas; Garbė; žmogaus vertė; Human dignity; Social morality; Human value.

ENThe article aims to reveal the inner contradictions within the contemporary understanding of human dignity and its impact on moral education. Analyses of the conceptualisation of human dignity suggest that different European nations relate the notion of dignity to the value of the human being as an individual. The objectivist meanings of dignity uncover a very limited range of the subject's dignity, the range that emphasises the individual's actions and manifestations of free will that are valued by society and are thus acknowledged as personal honour. The social interpretation of honour thereby offers an approach to a human being as such. When society values social morality, the notion of honour of a human being is translated from the notion of human dignity. And vice versa: when social morality is downgraded, the variety of the interpretations of a human being's honour does not give rise to a general notion of human dignity and a culture of disrespect emerges. The spread of moral nihilism in society poses a question: why is defining a standard of human dignity so problematic? Modernity had opened a process the logic of which has turned a human being into "an element of Nature" and thus actualised subjective morality ("everyone's war against everyone") and the issue of its control. Thus the notion of dignity becomes divided into two parts: human dignity and personal dignity. This dichotomy forms the basis of the crisis of human values in Western civilisation, a dichotomy which is being dealt with through the validation of man's inherent rights. Contemporary neo-liberalism has put emphasis on the approach to a man as a subject, which has led to the idea of human rights as having absolute value. Under the circumstances of moral nihilism, however, absolutist human rights become a tool that is used to destroy social structures. Absence of sociality leads to the loss of humaneness.

• Teisė / Law
• Filosofija / Philosophy