Paminklai sovietinio genocido aukoms ir rezistencijos dalyviams atminti Lietuvoje (1941-1953,1988-2009 m.)

LTLietuvai atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo masinis sovietinio genocido aukų ir rezistencijos dalyvių įamžinimas įvairiomis formomis, kurį lėmė "romantinio" nacionalizmo bruožai. Šiuo metu lietuvių kolektyvinė atmintis tapo atviresnė ir įvairesnė, valstybės galios apribotos; įamžinimo procesams didelę įtaką turi ekonominiai veiksniai, taip pat pačios paveldo sampratos ir estetinių madų kaitos. Paminklų statyba sovietinio genocido aukų ir rezistencinio judėjimo dalyvių atminimui Lietuvoje vyko trimis etapais. Buvo tvarkomos memorialinių vietovių teritorijos, statomi paminklai, ženklinami memorialiniai statiniai. Visa tai darė pavieniai žmonės ir įvairios organizacijos. Memorialinių vietovių ir statinių apskaitai buvo suformuota tam tikra teisinė bazė, o jos praktinis sprendimas pavestas šioms institucijoms: 1990 m. įsteigtai LR kultūros paveldo inspekcijai, 1995 m. įsteigtam LR kultūros paveldo centrui, 1993 m. įsteigtam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Daugiausia įamžinimo darbų atlieka LGGRTC. Memorialinių vietovių ir statinių įrašymo į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (dabar - Kultūros vertybių registras), nurodant jų vertingąsias savybes bei reikšmę, procesas (įpaveldinimas) prasidėjo 1991 m. įsteigus Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą. Palyginti su kitomis posovietinėmis šalimis (Latvija, Estija, Lenkija, Ukraina, Rusija), Lietuva nepaprastai daug padarė ir daro įvairiomis formomis valstybiniu lygiu įamžindama sovietinių genocido aukų ir rezistencijos judėjimo dalyvių atminimą bei išsaugodama jį ateities kartoms.Reikšminiai žodžiai: Rezistencija; Paminklai; Istorinė atmintis; Genocidas; Aukos; įamžinimas.

ENAfter Lithuania regained its independence, a massive commemoration of Soviet genocide victims and participants of resistance started in various forms, which was determined by "romantic" features of nationalism. Currently, Lithuanian collective memory has become more open and diverse, the power of state has become restricted as well; the process of commemoration is strongly influenced by economic factors, as well as by the changes of concept of heritage and aesthetic fashions. Construction of monuments in memory of Soviet genocide victims and the participants of resistance movement took place in Lithuania in three stages. Areas of memorial sites were arranged, monuments were built and memorial structures were marked. All these works were performed by individuals and various organizations. A certain legal framework was formed for records of memorial sites and structures, and its practical solutions were assigned to the following institutions: Inspectorate of Cultural Heritage of the Republic of Lithuania established in 1990, Center of Cultural Heritage of the Republic of Lithuania established in 1995, Genocide and Resistance Research Centre of the Republic of Lithuania established in 1993. Most of commemoration work is carried out by LGGRTC.The process of registration of memorial sites and buildings in the Registry of immovable cultural values of the Republic of Lithuania (now – the Register of Cultural Heritage), indicating their valuable characteristics and significance (inheritance into) started in 1991 after the establishment of Lithuanian research center of cultural heritage. Compared with other post-Soviet countries (Latvia, Estonia, Poland, Ukraine, Russia), Lithuania has made extremely a lot and has been doing in a variety of forms at the state level perpetuating the memory of Soviet genocide victims and participants of resistance movement and retaining it for future generations.