Nuosavybės ir klasinių santykių aiškinimas XX a. pradžios lietuvių katalikų intelektualų darbuose

LTStraipsnyje parodoma, kad XX a. pradžios lietuvių katalikų intelektualai (S. Šultė, A. Kaupas, J. Matulaitis ir kt.) turėjo kur kas gilesnį negu liberalai ir socialistai supratimą privatinės nuosavybės (turto), atskleisdami ne tik jos naudingumą individui ekonominiu bei socialinio saugumo požiūriu, bet ir jos egzistencinę reikšmę žmogui, jo dvasiniam tobulėjimui. Katalikų požiūriu, turtas nesąs galutinis žmogaus veiklos tikslas, o tik priemonė jo sugebėjimams ir dvasiniam tobulėjimui realizuotis. Todėl jie norėjo, kad visuomenėje būtų sudarytos sąlygos kiekvienam įsigyti nuosavybę, tapti nors mažu savininku. Tuo jie moraliai ir praktiškai rėmė lietuvių valstiečių pastangas ne tik išsaugoti tėvų žemę, bet ir išplėsti ją išperkant iš nusigyvenusių rusų kolonistų ir svetimtaučių dvarininkų. Šitaip jie stengėsi užkirsti kelią nuosavybės koncentracijai nedaugelio rankose ir mažinti socialinę įtampą. Parodoma, kad katalikų intelektualai pripažino visuomenės pasidalijimą į luomus ir sluoksnius, tačiau laikėsi pažiūros, kad žmogaus priklausymas luomui esąs tik jo žemiškosios socialinės egzistencijos apraiška – prieš Dievą visi žmonės lygūs. Socialinis žmogaus statusas nesanti jokia žmogaus privilegija. Priklausymas klasei nesąs amžinas, fatališkas, o pareinąs nuo žmogaus individualių savybių, gebėjimų bei pastangų. Šitaip jie griovė socialistų puoselėtą mitą apie darbininkijos pasmerktumą ir klasių kovos neišvengiamumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Krikščioniškasis socialinis mokymas; Nuosavybė; Darbas; Bažnyčia; Socialinės grupės; Liberalizmas; Christian social teaching; Property; Work; Church; Christian value social groups; Liberalism.

ENThe article shows that the early 20th-century Lithuanian Catholic intellectuals (S. Šultė, A. Kaupas, J. Matulaitis et al) had a much better understanding of private property than the liberals and the socialists in describing not only its economic or social utility to individuals but also its existential significance to a human being and his spiritual advancement. In the Catholic view, wealth is not the ultimate ends of human activity but only a means for the realisation of his abilities and spiritual improvement. Therefore, they wanted to create conditions in the society for everyone to acquire property and become even a small property-owner. Thereby they gave moral and practical support to the efforts of the Lithuanian peasants to not only preserve their family lands but also enlarge it by buying it out from the impoverished Russian colonists and foreign landowners. In this way, they sought to prevent the concentration of property in the hands of the few and reduce social tensions. The article shows that Catholic intellectuals recognised the division of the society into estates and classes; however, they believed that a person’s belonging to an estate is merely a manifestation of his temporal social existence – all humans are equal before God. The social status of a person is not a privilege of a human being. Belonging to a class is not permanent or destined but depends on the person’s individual qualities, skills and efforts. Thereby, they were demolishing the myth cultivated by the socialists that the working class is doomed and that the class struggle is inevitable.