Trečiasis Statutas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniame gyvenime. Zigmanto ir Vladislovo Vazų laikai
LTPataisytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutas pradėjo galioti 1589 metais. Jo normos buvo privalomos visiems Lietuvos gyventojams, taip pat užsieniečiams. Autorius straipsnyje detaliai analizuoja keletą to metų bylų ir įvykių, kurie atskleidžia požiūrį į Statutą ir jo taikymo realijas: 1591 m. evangelikų bažnyčios sudeginimo byla; 1591 m. vyskupų paskyrimas; 1611 m., 1639-1641 m. Statuto taikymas Viešosios tvarkos pažeidimo atvejais; 1640 m. sprendimas dėl valstybinių raštų kalbos. Keturiose pagarsėjusiose bylose ir taip pat dviejuose įvykiuose, kuriuose šalys buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Tribunolas, karalius, seimas bei Lietuvos bajorų visuomenė, tik vieną kartą - 1591 m. - buvo pasiremia Statutu. To meto institucijos (senatoriai, Lietuvos seimeliai) nesipriešino Statuto pažeidimui arba apėjimui. Išimtį sudarė 1591 m., kai griežtai, bet nesėkmingai reagavo Tribunolas. 1611 m. seimeliai gynė Tribunolo veiksmus, prieštaraujančius Statutui. 1640 m. Statutui akivaizdžiai prieštaraujantį sprendimą redagavo pats Didžiosios Kunigaikštystės kancleris. Sprendžiant, kodėl nebuvo laikomasi Statuto arba juo nesiremta, galima įvertinti keletą priežasčių. Tai ir Romos bažnyčios galimos reakcijos baimė, įtakingų didikų nepritarimo grėsmė. Galiausiai, Statuto normos apėmė teisių ir laisvių sąvokas, todėl apeliavimas į jas galėjo turėti didesnę reikšmę.Reikšminiai žodžiai: Evangelikų bažnyčia, Vilniaus akademija (universitetas); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos statutai; Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas; Trečiasis Lietuvos Statutas, 1588; Tribunolas; Vladislovas Vaza; Zigmantas Vaza, 1566-1632 (Zygmunt III Vaza; Sigismund); Lithuanian Statut; Sigismund Vasa; The Evangelical Church; The Lithuanian Tribunal; The Statutes of the Grand Duchy of Lithuania; The Third Statute; Vladislaus Vasa; Zigmantas Vaza.
ENThe revised Statute of Grand Duchy of Lithuania entered into force in 1589. Its provisions were compulsory for all Lithuanian residents as well as foreigners. The author of the article thoroughly analyses several cases and events of those times, which reveal attitudes towards the Statute and its application reality: evangelical church burning case of 1591; bishop appointment in 1591; Statute application with regard to public order violations in 1639–1641; decision on the language of state documents of 1640. Only once in 1591 the Statute was used in four well-known cases and two events, to which the Parties were the Tribunal of the Grand Duchy of Lithuania, the King, the Seimas and Lithuanian noblemen. The then authorities (senators, Lithuanian sejmiks) did not oppose to violations or avoidance of Statute provisions, except for 1591, when the Tribunal reacted severely yet unsuccessfully. In 1611, sejmiks defended actions of the Tribunal contradicting to the Statute. In 1640, the Chancellor of the Grand Duchy of Lithuania revised a decision contradicting to the Statute. When analysing why the Statute was violated or ignored, several reasons should be considered. These also include fear of possible church reaction and disapproval of powerful noblemen. Finally, Statute provisions covered the notions of rights and freedoms, and, therefore, appealing to them could be more significant.
