Burials with horses and equestrian equipment on the Lithuanian and Latvian littorals and hinterlands (from the fifth to the eighth centuries)

LTV-VIII a. beveik visoje teritorijoje tarp Nemuno ir Dauguvos upių plito gerai ginkluotų vyrų (raitelių) kapai su žirgais ir jų ritualinėmis dalimis (1 pav.; 1 lentelė) bei vyrų (raitelių) kapai su žirgo apranga (2 pav.; 2 lentelė). Nepaisant paskatų, dėl kurių plito ginkluotų vyrų kapai su žirgais, dabartinė Lietuvos teritorija (Nemuno žemupys, Žemaitija, Vidurio ir Rytų Lietuva), kaip ir romėniškuoju laikotarpiu, buvo šiauriausia Europos dalis, kur šis paprotys V-VIII a. buvo gana plačiai išplitęs. Raitelių ir žirgų laidojimo papročiai atskiruose aptariamojo arealo regionuose buvo įvairūs, bet visur raitelis ir žirgas buvo laidojami vienoje kapo duobėje, žirgas beveik visada žmogaus kairėje. Tačiau raitelio ir žirgo ryšiai žengiant Anapilin įvairesni bendruomenėse, gyvenusiose periferiniuose regionuose. Laidojimo papročių įvairovė buvo susijusi su bendruomenių socialinės struktūros skirtumais, kurie veikė laidojimo papročius ir formavo skirtingus laidojimo ritualus. Kita vertus, baltų laidojimo papročių įvairovė, kalbant apie žmones bei žirgus ir apie žmones bei raitelio aprangą, rodo Lietuvos ir Latvijos pajūryje, krašto gilumoje gyvenusių bendruomenių iš dalies besiskiriantį požiūrį į žirgą. Per laidojimo papročių, siejančių žmogų ir žirgą, įvairovę buvo akcentuojama žirgo svarba karyboje ir o, kaip tarpininko tarp gyvųjų bei mirusiųjų pasaulių ir, matyt, dievų, reikšmė.Lietuvos ir Latvijos pajūryje romėniškuoju laikotarpiu egzistavęs paprotys šalia ginkluotų vyrų vienoje arba skirtingose kapo duobėse laidoti ritualines žirgo dalis (galvą arba galvą ir kojas) bei pentinus išnyko, ir V-VIII a. ginkluotų vyrų kapuose žirgą simbolizavo tik žąslai (III: 17 iliustr.; 2 lentelė). Pabrėžtina, kad tas etnines grupes, V-VI a. gyvenusias regione tarp Nemuno ir Dauguvos, kurios šalia savo mirusiųjų laidojo žirgą arba jo ritualines dalis, sieja akivaizdus ryšys su gerai ginkluotais raiteliais, karyba, karių hierarchija. Šį ryšį pabrėžia žirgas arba jo ritualinės dalys (galva, kojos ir kanopos), laidojamos beveik išimtinai kairėje pusėje, žirgo priklausomybė raiteliui pabrėžiama kitais laidosenos elementais (4-5 pav.). Žirgas ir žmogus laidojami vienoje kapo duobėje (3; 5 pav.). Tačiau keičiantis laidojimo papročiams (plintant kremacijai) atsiranda žirgų kapų, kurių nebegalime susieti su konkretaus žmogaus kapu. Naujas laidosenos būdas galėjo būti susijęs su baltų pasaulio pasaulėžiūros kaita. Nemuno žemupio, Žemaitijos, Vidurio ir Rytų Lietuvos laidojimo papročių įvairovė buvo susijusi su bendruomenių socialinės struktūros skirtumais, kurie veikė laidojimo papročius ir formavo skirtingus laidojimo ritualus bei lokalinius baltų kultūrų skirtumus, kurie ryškiau pasireiškia periferijoje. [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Archeologiniai radiniai; Jojimo įranga; Kapai; Kariai; Latvija (Latvia); Ritualinės arba aukojamos žirgų dalys; Tautų kraustymosi laikotarpis; Tautų kraustymosi periodas; Žirgai; Archaeological finds; Equestrian equipment; Graves; Horses; Latvia; Lithuania; Migration Period; Ritual or sacrificial horse parts; Warriors.

ENIn the fifth to the eighth centuries, graves of well-armed men and their riding horses -or the ritual parts of horses- were spread throughout almost the entire mainland part of Lithuania and Latvia, or in the territory between the Nemunas and Daugava / Western Dvina Rivers. This was the northernmost part of Europe in which the custom had spread in the fifth to the eighth centuries. While the horsemen's and horses' burial customs varied in separate regions of the defined area, still everywhere the horseman and horse were interred in one grave pit, with the horse almost always to the person's left. In their journey to the Afterlife, however, the bond between horseman and horse began to vary in the communities that lived in the more peripheral regions. The variety of burial customs was associated with differences in the communities' social structure; these differences affected interment traditions and formed different burial rites. The custom that existed in the Roman Period on the littorals of Lithuania and Latvia to bury ritual horse parts (the head or head and legs) and spurs with armed men disappeared; here only bridle bits symbolized the horse in armed men's graves in the fifth to the eighth centuries.Warriors' graves with equestrian equipment spread throughout the entire region between the Nemunas and Daugava in the fifth to eighth centuries. With the change in burial customs (with the spread of cremation), and, apparently, in worldview, riding horse burials appeared that no longer could be associated with the concrete burials of people. [From the publication]