Rodzima twórczość pieśniowa w tradycyjnym obrzędzie pogrzebowym na Wileńszczyżnie

LTŠiuolaikiniame lenkiškų laidotuvių giesmių, kurios iki šiol funkcionuoja Vilniaus krašte kaip integrali tradicinių apeigų dalis, repertuare yra specifinė giesmių, kurias būtų galima laikyti originalia, regionine liaudies kūryba, grupė. Šio straipsnio autorė analizuoja ir klasifikuoja jas remdamasi nauja giesmės „liaudiškumo“ samprata (J. Kolbuszewski, B. Bartkowski), pagal kurią liaudies kūryba laikomos ne tik tos giesmės, kurios buvo sukurtos liaudies, bet ir tos, kurios yra populiarios, žmonių mėgstamos, taip pat adaptuotos ir įvairiais būdais perkurtos. Nagrinėjama liaudies kūryba dažniausiai remiasi nuo seniai žinomu populiarių giesmių, kurios aptinkamos giesmynuose ir “kantičkose“, parafrazavimo ir įvairių adaptacijos būdų mechanizmu. Analizuojant šios grupės giesmes, pasitaikė ir tokių atvejų, kai laidotuvių giesmės vaidmenį perimdavo tekstai, kurie buvo skirti ne laidotuvėms, pavyzdžiui rusiškos dainos Večernij zvon adaptacija arba vadinamosios dainos – lopšinės. Šias dainas buvo lengva pritaikyti laidotuvėms dėl jų universalios tematikos, simbolikos (pvz., užmigimas), taip pat aukštos emocinės įtampos. Nemažą repertuaro dalį sudaro neaiškios kilmės giesmės. Jų regioninis „liaudiškumas“ giesmių atlikėjų-informatorių yra gerai suvokiamas ¬– jie atskiria šias dainas nuo „kantičkų“ repertuaro. Anoniminiai kūrėjai (tikriausiai iš atlikėjų aplinkos) šiais atvejais rėmėsi barokinės religinės giesmės, liaudies baladžių, raudų, taip pat vadinamųjų atsisveikinimo dainų kai kuriais žanrinės tradicijos bruožais. Jų regioninę kilmę liudija taip pat gausios tarminės formos, minčių reiškimo priemonių stereotipiškumas, metaforinių-perifrazavimo formulių, tokių pat kaip šiuolaikinių Vilniaus krašto kapinių paminklų užrašų, buvimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Laidotuvės; Liaudies kūryba; Giesmės; Funeral; Folk creation; Song.

ENThe modern repertoire of Polish funeral laments, which still exist in Vilnius area as an integral part of traditional rituals, includes a specific group of laments, which may be considered as original regional folklore. The author analyses and classifies them according to the new concept of “folksiness” of a lament (J. Kolbuszewski, B. Bartkowski), according to which both folk created laments and popular and beloved laments, as well as those adapted or rearranged are considered folklore. The studied folklore is most frequently based on the mechanism of paraphrasing and adapting of the old-known popular laments, found in lament-books. When analyzing the laments, belonging to this group there have been cases where the role of a funeral lament has been taken over by texts, intended not for funerals, for instance, adaptation of lullabies or the well-known Russian song “Večernij Zvon”. The songs were easy to adapt to funerals due to their universal symbolism and topics (for instance, falling asleep), or due to their high emotional tension. A significant share of the repertoire amounts to laments of an ambiguous origin. Their regional “folksiness” is well-perceived by the performers – they separate those laments from the repertoire of “kantičkas”. In those cases the anonymous authors (most probably those belonging to the performers’ environment) base on the certain traits of the genre tradition of a baroque hymn, folk ballads, laments and also the so called goodbye songs. Their regional origins are also evidenced by the numerous vernacularisms, stereotypes of thought expression measures, metaphorical-paraphrasing formulas and the existence of the texts as inscriptions on grave memorials in Vilnius area graveyards.