Роль имперской власти в процессе массового обращения католиков в православие в 60-е годы XIX столетия.

LTNuo 1863 iki 1867 m. Šiaurės vakarų krašte (Vilniaus, Kauno, Minsko, Gardino, Vitebsko, Magiliavo gubernijose) stačiatikiais tapo apie 75 000 katalikų, daugiausia baltarusių valstiečių. Šiame straipsnyje mėginama nustatyti, kokį vaidmenį šiame procese atliko Rusijos imperijos valdžia. Nekyla abejonių, kad tiek centrinė, tiek vietinė valdžia džiaugėsi didėjančiu stačiatikių skaičiumi. Tačiau jų požiūris į valdžios vaidmenį šiame procese, taip pat į jo tikslus skyrėsi. Ypač tuo metu, kai Vilniaus generalgubernatoriais buvo K.Kaufmanas ir J.Baranovas, valdininkai ir iš dalies stačiatikių dvasininkija stengėsi ne tik skatinančiomis, bet ir prievartinėmis priemonėmis paversti stačiatikiais kuo daugiau baltarusių katalikų. Dalis vietinės administracijos net tikėjosi, kad pavyks paversti stačiatikiais visus baltarusius. Tačiau Vilniaus generalgubernatoriumi paskyrus A.Potapovą, šis procesas sulėtėjo. Naujasis „vyriausiasis krašto viršininkas“ nerėmė aktyvios valdininkų misijinės veiklos. Be šios, gana svarbios priežasties, buvo ir kitų, kurios stabdė masinį perėjimą į stačiatikybę. Dalis valdininkų manė, kad prievartinis katalikų vertimas stačiatikiais yra pavojingas, nes taip skatinamos antivyriausybinės nuotaikos, kas ypač pavojinga „pakraščiuose“. Dar viena kliūtis buvo katalikų dvasininkijos ir pačių valstiečių pasipriešinimas. Ne paskutinį vaidmenį čia atliko ir finansinės problemos (pavyzdžiui, reikėjo pinigų bažnyčioms perdirbti į cerkves). Pagaliau ir dalis rusų visuomenės buvo nepasirengusi patikėti „lenkų“, taigi ir kai kurių katalikų kunigų, perėjusių į stačiatikybę, nuoširdumu, o tai savo ruožtu neskatino naujų prisijungimų prie Stačiatikių Bažnyčios. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Nacionalizmas, Rusijos imperija, rusifikacija, katalikų vertimas stačiatikiais, Šiaurės Vakarų kraštas, Vilniaus generalgubernatoriai.

ENFrom 1863 to 1867 only in the North West Region (the Provinces of Vilnius, Kaunas, Minsk, Grodno, Vitebsk, Mogilev) about 75,000 Catholics, mostly Belarusian peasants became Orthodox believers. This article tries to explain what role the Russia’s imperial government played in this process. There are no doubts that both the central and local authorities were happy with the growing number of Orthodox believers, but their attitude toward the government’s role in this process and also its goals differed. Especially at that time when K.Kaufmann and E.Baranov were the Vilnius governor-generals, local officials and in part the Orthodox clergy tried to convert as many Belarusian Catholics into Orthodox believers as possible not only by encouraging but even forced methods. Part of the local administration even hoped that they would succeed in converting all Belarusians into Orthodox believers. However, after the appointment of A.Potapov as Vilnius governor-general this process slowed down. The new “chief head of the region” did not support the missionary activities of the officials. Moreover, in addition to this quite important reason there were also other reasons, which prevented the mass conversions into the Orthodox faith. Some of the officials thought that the forced conversion of Catholics was dangerous because this fostered anti-government moods, which were especially dangerous in “border areas”. An additional obstacle was the opposition of both the Catholic clergy and the peasantry. Financial problems (for example, the funds needed to convert Catholic churches into Orthodox churches) also played a role. Finally, part of Russian society was not ready to trust the sincerity of the “Poles”, including some of the Catholic priests, conversions to Orthodoxy, and that in turn did not encourage new additions to the Orthodox Church. [From the publication]

• Teologija / Theology
• Istorija / History