Naujas žvilgsnis į Kazio Griniaus ir Mykolo Šleževičiaus veiksmus 1926 m. gruodžio 17 d. įvykiuose

LTStraipsnyje yra aptariami Kazio Griniaus ir Mykolo Sleževičiaus veiksmai 1926 m. gruodžio 17 d. įvykiuose. Lemiamą smūgį demokratinei santvarkai Lietuvoje sudavė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas. Dėl šio įvykio atsakomybė tenka tuometiniam Prezidentui Kaziui Griniui ir Ministrui pirmininkui Mykolui Sleževičiui. Tokia besąlyginė kapituliacija ir po to sekę įvykiai paralyžiavo tolesnę parlamentinę veiklą. Gruodžio 17 d. įvykiams istoriografijoje skiriama nemažai dėmesio. Taip pat paliečiama ir liaudininkų vadovybės pozicija šiuo momentu. Galima teigti, kad perversmo metu liaudininkų lyderiai elgėsi labai neryžtingai. Pasmerkti ir savotiškai reabilituoti senieji vadai su M. Sleževičiumi priešakyje vėliau vėl grįžo prie vadovavimo partijai. Tam įtakos turėjo nebuvimas normalių santykių su partijos skyriais, atstovai iš provincijų nedalyvavo LVLS gyvenime. Taip pat dar buvo stiprus senųjų vadų autoritetas. Ideologinės krizės pasireiškimas, jaunųjų liaudininkų pasimetimas, netikėjimas senaisiais idealais atvedė į aklavietę. Todėl 1938-1940 m. svarbu buvo nuspręsti: kur ir su kuo toliau eiti?.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga; Centro Komitetas; Valstybės perversmas; Demokratija; Kartų konfliktas; Jaunieji valstiečiai liaudininkai; Lietuvos jaunimo sąjunga; Autoritarinis valdymas; Valstybės saugumo departamentas; Kazys Grinius; Nykolas Sleževičius; Lithuanian Peasant Populist Union; Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS); Central Committee; Coup d etat; Centro Komitetas (CK); Democracy; Generation conflict; The younger generation of the Populists; The Unuin of Lithuanias Youth; Lietuvos jaunimo sąjunga (LJS); Authoritarian government; Valstybės saugumo departamentas (VSD); State Security Department; Kazys Grinius; The Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU); Mykolas Sleževičius; Coup d'ėtat; The Union of Lithuania's Youth (ULY); Politinės partijos; National Security Department; Political parties; Coup d'etat.

ENThe article discusses the consequences of the coup d'etat of December 17,1926, for the Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU). The leaders of the party were the then President of Lithuania Kazys Grinius and Prime Minister Mykolas Sleževičius and, holding the supreme power, gave in to the initiators of the coup without any struggle. The leaders of the Populists, who were considered by the society to be staunch democrats, did not take effective measures at the end of 1926 to defend the Seimas and the Government from the conspirators. In addition, the authorities of the LPPU used passive tactics thus helping to legalize the consequences of the coup and facilitating the rise to power for the Christian Democrats and Nationalists, who organized this coup. What is more, the Populist leaders, during the first weeks after the coup, made no attempts to explain the reasons of their unconditional surrender either to their party members or the society. Therefore, when the younger generation of the Populists emerged in the 4t h decade, this policy evoked their heavy criticism, and the core of disagreement became the actions of the Populist Union on December 17, 1926. The research allows to claim that the unconditional surrender by President Kazys Grinius and Prime Minister Mykolas Sleževičius on December 17, 1926, as well as the following events, paralysed the further development of Lithuania's statehood and weakened the position of the Populist Party and its leaders.The constant criticism of the party leaders in the 4th decade proves that they lost support of their party members; as a result, this situation led to disagreements within the party and especially influenced the attitudes and behaviour of the younger generation of the Populists who later, in the second half of the 4l h decade, started seeking cooperation with the underground Communist party. Mention should be made, however, that in the face of danger to democracy, it should be defended. Both party leaders and ordinary members had to sacrifice themselves for their party, the welfare of their country and its secure future. Unfortunately, the actions of the authorities of the Populist Union in 1926 could be viewed as an obvious example of unacceptable behaviour in the face of threat to democracy. [From the publication]