Kraštovaizdis ir vietos dvasia literatūros klasikoje

LTStraipsnyje grįžtama prie kraštovaizdžio ir literatūros klasikos santykių. Laikomasi pozicijos, kad kūriniui svarbus ne apskritai peizažas ar gamtos vaizdas, o kraštas, vieta, erdvė, neatskiriama nuo laiko, įsibuvimo esimo būsena, veikianti ir grįžimo, atsiminimo modusais. Išlieka, išlaikoma sąsaja su Vergilijaus genius loci (vietos dvasia), pirmine sąvoka-metafora, aprėpiančia tai, kas yra, ir tai, kas susidaro sąmonėje kaip jutimai-pajaulos. Pajautas j lietuvių literatūrą įvedė Antanas Baranauskas. Straipsnyje pratęsiamos lyrikos euristikos (Mažoji lyrikos teorija, 2005) atskleistos sąsajos tarp kūrybą inspiruojančių būsenų ir pirminių poetiško gyvenimo klodų. Euristinis mąstymas yra kalbinės prigimties, atsiremiantis j kalbą, j kalbėjimo patirtį ir ją pagal galimybes permąstantis. Suvokimas (taip pat ir gamtos fenomenų) yra kalbinės prigimties. Literatūros klasikoje susitinkame su gyvenimo vietos, daugkartinės patirties vaizdu, sąmonės vaizdu. Straipsnyje daugiausia kalbama apie Užvenčio kraštą, kur vienu metu kryžiavosi Žemaitės, Šatrijos Raganos, Povilo Višinskio likimai, pritraukę ir kitus gyvenimus, sudarę literatūros percepcijos centrą, įtraukusį ir Joną Biliūną bei kitus to laiko literatūros vardus. Klasika išlaiko persismelkimo, prasitęsimo galią, galimybę - ir suvokiančioje sąmonėje, ir literatūros tradicijoje. Ir šiuo būdu susisiekiama su literatūros fenomenologija, su jos interesais. Euristinis rašymas rašančiajai leidžia dalyvauti ir savo patirtimi - ir pirmine, ir susiformavusia iš lietuvių literatūros klasikos, jos kraštovaizdžio-pasaulėvaizdžio refleksijos. Straipsnis dedikuotas 2008 m. vasarą Užvenčio malūne veikusių "Literatūros salų" (akademinės literatų bendruomenės seminaro) dalyviams. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Kraštovaizdis; Euristika; Kalba; Lithuanian literature; Landscape; Genius loci; Phenomenology; Heuristics; Laguage.

ENThe article deals with the relation between the landscape of Užventis surroundings (Kelmė district) and literary works of Lithuanian writers Liudvikas Jucevičius, Žemaitė, and Šatrijos Ragana. In addition, it pays special attention to Povilas Višinskis' role in developing their creative awareness, in drawing their attention to the links between literature and reality, and in emphasizing the universality of the laws of nature and creation. This article looks upon landscape as a material base for a local spirit (Vergil's genius loci), as interaction between nature and human activity, and a location of consciousness. The analysis orients towards the phenomenology of literature and perceives literary works as an intensive linguistic way of experience, which also includes perception of landscape. The article traces the motion of language that displays the sense of place. It claims that reality (that of nature as well) reaches one's consciousness with occurrences that express changes in time, space, and situation. Writing and the way of thinking is considered as heuristic (this idea supplements the concept of lyric heuristics presented in the author's book Mažoji lyrikos teorija (The Minor Theory of Lyrics, 2005). [From the publication]