LTAktualu analizuoti lietuvių literatūros ir Lietuvos topografijos santykį, kadangi topografinė tapatybė, topografinė vaizduotė lietuvių literatūroje ir jos recepcijoje yra nepaprastai svarbus dėmuo. Pirmasis analizės etapas - jau esamų panašios intencijos ir panašios metodologijos tyrimų aktualizavimas, diskutavimas, atskleidžiant visas galimas metodologines- teorines jų galimybes, - yra šio straipsnio tikslas. Straipsnyje aktualizuojamos ir diskutuojamos Sigridos VVeigel, Stephano Gūnzelio, Dieterio Lampingo, Dmitrijaus Zamiatino ir kitų mokslininkų literatūros topografijos sampratos, jų santykis su erdvės poetikos, literatūros topologijos, literatūros geografijos, kraštovaizdžio poetikos ir pan. tyrinėjimais. Daroma išvada, kad svarbiausia literatūros topografijos tyrimų ašis yra konkretaus teksto, konkrečios vietos ir su jais susijusių subjektų santykis. Be to, daroma prielaida, kad literatūros topografija, aktyvuojanti reikiamas metodologines potencijas, galėtų prisidėti revizuojant lietuvių literatūros istorijoje tebedominuojančia romantinę-kraštotyrinę "kūrinio - vietos - subjekto" santykių traktavimo paradigmą ir atverti kelią naujoms paradigmoms. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Literatūrinė topografija; Literary topography; Literatūros topografija; Teorija; Tapatybė; Vaizduotė; Erdvės poetika; Metodologija; Literature topography; Theory; Identity; Imagination; Space poetics; Methodology.
ENTopographical identity and imagination are essential points in Lithuanian literature and its reception, therefore it is important to analyze the relation of Lithuanian literature and Lithuanian topography. The aim of this article is the first stage of the analysis: actualization of already existing researches of similar intention and similar methodology, and discussion revealing all the possible methodological-theoretical possibilities. This article examines the concepts of literature topography by Sigrid Weigel, Stephan Gunzel, Dieter Lamping, Dmitrij Zamiatin and their relation to researches of space poetics, literature topology, literature geography, landscape poetics, etc. The conclusion states that the central axis of literature topography is the relation of a concrete text, a concrete place and subjects connected to them. Besides, it is presumed that methodological potentials of literature topography could help revise a romantic museum-like understanding of relations among works, places, and subjects, which still prevails in the history of Lithuanian literature, and open the way to new paradigms. [From the publication]